Visokie dalykai apie miestą ir žmones

 

Prisipažinsiu - labai nenorėjau rašyti apie Niujorką nuniokojusį uraganą. Kai, atrodo, kiekvienas turi ką šia tema papasakoti,  o garsiausiai kalba tie, kurie rimtai nenukentėjo, man mažiausiai norėjosi papildyti pastarųjų gretas. Visgi šį rytą eidama į darbą bundančiomis Niujorko gatvėmis, supratau, kad nepavyks šios temos išvengti.

Gražų saulėtą rytą mačiau kaip ambicingas miestas, kurį gamtos stichija privertė nulenkti išdidžią galvą, pamažu atsitiesia ir atgauna savo įprastą veidą. Po pusės savaitės nebūdingos tylos, kažkas ir vėl skubėjo į darbą, pirko rytinę kavą, vedžiojo šunis, barėsi su taksi vairuotojais. Nejučia prisiminiau posakį, kurį taip dažnai su draugėmis viena kitai kartojome praėjusią vasarą: kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais. Neretai atrodo, kad nutikus kokiai asmeninei tragedijai, jau niekada nebebūsi tuo, kuo buvęs: nebemokėsi nuoširdžiai šypsotis, nebesijuoksi, kol paskaus pilvą, nebetikėsi žmonėmis ir jau tikrai niekada nebemylėsi visa širdimi...
 

Tačiau laikas eina (ir, pamenate, jis visada eina gerai?), ir net pats nustembi, kad vėl pradedi sapnuoti spalvotus sapnus, atgauni apetitą ir humoro jausmą, pastebi rudens šalnos nuauksintus klevus miesto parke. Prisimeni, kad ilgais rudens vakarais tau patinka skaityti ir žiūrėti nespalvotus filmus. Pajauti, kad vėl norisi įsisegti senovinę sagę į aksominio švarkelio atlapą. Ir jau visai didžiausiai savo nuostabai supranti, kad nejučia nusišypsai atgal tau šypseną dovanojusiam praeiviui gatvėje.

Šįryt skubant atsigaunančio miesto gatvėmis atrodė, kad jokio uragano nebuvo, kad televizija paprasčiausiai išgalvojo tragiškas istorijas. Kaip miestas, taip ir tu, šiek tiek pakentėjęs, susikaupi, atsitiesi ir vėl eini į priekį. Tarsi pabudęs iš blogo sapno ir tuoj pat jį pamiršęs. Tik šiek tiek pasikeitęs. Gal sustiprėjęs. Gal šiek tiek labiau suaugęs. Gal truputį atsargesnis. Gal pasimokęs iš klaidų. Nebeklausdamas savęs, kodėl. Suprasdamas, kad taip paprasčiausiai reikia. Nes, kaip dainavo F. Mercury, "show must go on"...

Galbūt būtent dėl šių paralelių, Niujorkas šįryt man tapo daug artimesnis nei iki šiol. Supratau, kad šio didelio miesto gatvės šiandien yra mano gatvės ir tai, ką išgyvenu, yra unikalu ir skirta būtent man. Kad kažką sužinočiau, atrasčiau iš naujo - apie save ir kitus. Kad ir toliau svajočiau. Ir vėl tikėčiau, kad (nepaisant frazės banalumo) gyvenimas yra labai gražus.

Photos: 1, 2, 3

Apie kaukes, Manhattan'ą ir savęs ieškojimus

Kol mintys dėliojasi ir vis dar niekaip nepavirsta į išbaigtą tekstą, naują savo didelio miesto istoriją pasakoju per visokių dalykų, kuriuos pamatau beklaidžiodama Niujorko gatvėmis, fotografijas...
http://inewyc.wordpress.com/

Jūsų, VD

Visokie dalykai apie vasarojimą

Protingi žmonės sako, kad laimingo gyvenimo paslaptis - nieko nelaukti ir nieko iš nieko nesitikėti. Dar - nesidairyti į praeitį ir neužbėgti už akių esamajam laikui. Vertinti kiekvieną dieną, kiekvieną momentą tarsi jis būtų paskutinis. Stengiuosi šiais principais vadovautis, nes kaip visi noriu būti laiminga ir džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka.

Tačiau yra dalykų, kurių tiesiog negali nelaukti ir nesiilgėti. Pavyzdžiui, mylimojo bučinio, pažadinančio sekmadienio rytą. Brangaus žmogaus skambučio, kai esi toli nuo namų. Pirmojo pasimatymo jaudulio. Ir jau visai neįmanoma nelaukti vasaros. Kad ir kaip pavasaris džiugintų žydinčiais kaštonais ir svaiginančiai kvepiančiomis alyvomis, kažkur giliai vis sukirba vasaros ilgesys. Ir tas visokių dalykų, iš kurių kiekvienam mūsų susidėlioja tobula vasara, laukimas yra tikriausiai viena gražiausių ilgesio formų. 

Vasara viską verčia aukštyn kojom. Spintą ir valgiaraštį, įprastą režimą, netgi įsisenėjusius įpročius, kurių ištikimai laikomės visus metus. Vasarą tiesiog savaime gyvenasi šiek tiek kitaip. Lėčiau, ramiau, labiau lepinant save ir kitus. Su mažomis detalėmis ir kūrybiškumo prieskoniu, nuspalvinančiu vasarojimą šiek tiek ryškesnėmis spalvomis nei kasdienybę.

Visokie dalykai, be kurių mano vasarojimas būtų kažkoks neišbaigtas

 

Nepaklota lova rytinės saulės spinduliuose

Pilnos vazos pievų gėlių
Čiobreliais kvepiančios rankos

Skaityti knygą prie atviro lango
Gerti arbatą po medžiu, apkabinėtu spalvoto stiklo žibintais, kai sutemsta

Valgyti lauke po gaivaus lietaus

Klausytis žiogų, vakarėjant įsitaisius supamajame krėsle po šiltu pledu

 Bučiuotis besišypsant

Sušlapti stipriame vasaros lietuje ir basomis braidyti po balas

 Pamatyti vaivorykštę ir sugalvoti norą

 

Šiaudų spalvos žolė parke vakarėjant 

Verti žemuoges ant smilgos

Ežero vandeniu kvepiantys plaukai po maudynių 

Nupjautos žolės kvapas 

Rasa ant raudonųjų serbentų krūmo

Pusiau prinokę alyviniai obuoliai  

Ryškiai raudonos spalvos laukinės rožės prie saulėje įkaitusio medinio močiutės namo

Vanduo su braškėmis ir mėtomis peršviečiamame ąsotyje  

Ilgi pasivaikščiojimai po tylias gatves šiltomis naktimis
Atsikelti anksti ir klaidžioti Senamiesčio gatvėmis su puodeliu stiprios kavos
Gulėti pievoje ir žiūrėti į debesis
Pūsti muilo burbulus dviese vakaro šviesoje

 
Klausytis griaustinio
Maudytis per lietų
Basomis kojomis jausti šiltą pajūrio smėlį 

 

  

 Nepaprastos jums vasaros xx

Photos: 1- via City Light 2-via thisisglamorous  3-via LeLove  4-via the paris apartment   5-via City Lights   6-via tulletulee 7- via freundevonfreunden  8-via City Lights  9-via sousmarine  

Apie lapę, riterius ir deimantus

Pamenate lapę iš „Mažojo princo“? Ta, kuri taip norėjo, kad ją kažkas prisijaukintų? Mes, moterys, kai pagalvoju, nuolat ieškome to, kuris mus prisijaukintų. To vienintelio, kuriam mes taip pat būtumėme vienintelės pasaulyje. Kad tikrai įsitikintumėme, ar jis yra TAS, vertas mūsų švelnumo ir pasiaukojimo, sugalvojame daugybę patikrinimų. Arba, jei norite, rungčių. Kurias jis turėtų įveikti kaip koks viduramžių riteris, kad laimėtų mūsų iškvėpintą pirštinę.

Bandydami kandidato kantrybę, pykstame dėl smulkmenų, neatsakinėjame į telefono skambučius, keliame emocines dramas ir tyčia būname užsiėmusios, kai jis kviečia romantiškos vakarienės. Viskas vardan tikrosios tiesos nustatymo. Nes tas tikrasis jokiu būdu neišsigąs nesibaigiančių išbandymų. Jis bus supratingas, kantrus, mylintis, pasiaukojantis ir įveiks visas kliūtis. O jas įveikęs, žinoma, romantiškai priklaups ant vieno kelio ir paprašys mūsų rankos. Apibendrinant, kad ir kokiomis emancipuotomis bebūtume ar besidėtumėme, giliai širdyje daugelis mūsų vis dar pasvajoja apie princus ant balto žirgo. Tuos, kurie atjos iš už jūrų marių mūsų išgelbėti.

Vienas atsitiktinis pažįstamas, pamenu, išdėstė mudviem su drauge visą teoriją apie riterius ir moterų norą būti išgelbėtoms. Jis buvo griežtas. Riteriai žvilgančiais šarvais ir visokiausi ten princai ant balto žirgo neegzistuoja. Jie yra išnykusi rūšis. Vyrai nenori gelbėti moterų (kaip, beje, ir moterys vyrų). Vyrai ieško paprasto lengvo santykio, kuriame jaustųsi mylimi ir vertinami už tai, kokie yra, o ne kokie turėtų (dėl moterų) būti. Moterims, kurios jaučia poreikį būtų išgelbėtos, jis rekomenduotų kuo greičiau užsirašyti psichologo konsultacijai.

Mudvi su drauge tuoj pat puolėme prieštarauti šiai vyriškai logikai. Apkaltinome šiuolaikinius vyrus ištižimu ir visišku nenoru pasistengti dėl savo svajonės. Pertraukinėdamos viena kitą, išdėstėme nustėrusiam vaikinui viską, ką galvojame apie vyrų vartotojišką požiūrį į meilę ir kitus gilius jausmus, apie jų egoizmą ir nelankstumą, baimę priimti sudėtingus sprendimus. Būtent dėl šių priežasčių šiuolaikiniai vyrai veda „pilkas pelytes“, o ne drąsias, savimi pasitikinčias moteris, kurios žino savo vertę ir nori tokio vyro, kuris suprastų, kad dėl to verta pakovoti, reziumavome.

Šis pažįstamas taip ir liko atsitiktinis. Po mūsų žodžių tirados jis staiga prisiminė turįs skubų reikalą ir paknopstomis išbėgo iš kavinukės. Net skėtį paliko. Tąsyk su drauge pasijuokėme, kad gerokai jį išgąsdinome ir pasidžiaugėme, kad nesugaišome su tokiu menkysta viso vakaro. Visgi šiandien, praėjus po to pokalbio keliems metams, o minčių lentynose dulkant kelių nenusisekusių santykių bagažui, nebebūčiau šiuo klausimu tokia kategoriška.

Šiandien pritarčiau nuomonei, kad moterys, laukiančios riterių/gelbėtojų, mąsto ne visiškai teisinga linkme. Noras, kad sutiktas žmogus padėtų tau nugalėti savo baimes, silpnybes, melą, vaikišką užsispyrimą ir nepamatuotas ambicijas yra ne kas kita, bet bandymas perkelti atsakomybę už save ant kito žmogaus pečių. Dar daugiau - neretai bandome (galbūt nesąmoningai) priversti kitą pasijusti atsakingu už mūsų praeities nuoskaudas, apviltus lūkesčius ir apgavysčių skausmą. Galvojame, kad jau šitas tegul dirba ir stengiasi, kol vieną dieną galbūt nusipelnys „medalio“ – mūsų meilės.

Kitaip tariant, pačios būdamos netgi labai netobulos, svajojame apie vyrus, kurie būtų idealūs. Tokie, kokiomis mes pačios slapčia trokštame būti. Vietoje to, kad, kaip mokė vienos moteriškos knygos herojė, pasiraitoję rankoves išplautume savo minčių, sielos ir širdies užkaborius ir „išmestume šlamštą už borto“, mes ieškome ir laukiame vyro, kuris tuo už mus pasirūpintų arba bent jau su tuo taikstytųsi.

Žinoma, kiekviena mūsų turi pasirinkimą elgtis būtent taip. Kai kurioms netgi pasiseka ir išsekę nuo pastangų „riteriai“ griūva prieš jas ant kelių su už paskutinius pinigus nupirktu žiedeliu. Tačiau tuomet lapė iš „Mažojo princo“ čia niekuo dėta. Lapė kalbėjo visai apie kitus dalykus. „Užmegzti ryšius“, „prisijaukinti“, „pažinti“ – visiems šiems dalykams, kaip ir tango, reikia dviejų. O tam, kad realizuotųsi „dviese“, visgi reikia ištiesti ranką, o ne vienas kitam mėtyti pirštines.

Man patiko vieno neseniai sutikto žmogaus mintis. Kiekvienas mūsų - tarsi deimantas. Jis beveik niekada nebūna skaidrus ir ryškus. Kad jį paverstume spindinčiu brangakmeniu, reikia įdėti daug darbo jį šlifuojant ir šalinant nuosėdas. Tik skaidraus deimanto šviesa pritrauks kitą tokį patį ryškų ir švarų deimantą. O tada jau neabejotinai nutiks stebuklas, kurio mes visi paslapčia taip laukiame. Na, bent jau aš...

Photo: 1 - via City Lights  2 - via EclecChic  3,4 - via this is glamorous  5- via etsy   6

Visokie dalykai apie ženklus ir imbiero sausainius

Per vėlyvus savaitgalio pusryčius su draugėmis ir vėl diskutavome apie tobulus vyrus. Sutikite, neišsemiama tema. Visgi, pastebėjau, kad metams bėgant tobulo vyro savybių sąrašas pastebimai trumpėja. Šiandien jau galime sau atvirai pripažinti, kad galėtume gyventi ir be intelektualių diskusijų prieš miegą apie vyną, geriausiai tinkantį prie baltojo padažo. Ir nebe taip svarbu, ar jis turi senovinių knygų kolekciją ir pilną spintą nepriekaištingo kirpimo kostiumų. Dabar vis dažniau pasvajojame apie tokį vyrą, kuris suprastų vieną paprastą tiesą.

Moterys viską ir visada vertina per emocijų prizmę. Jos ne „yra“ - laimingos, sėkmingos, gražios – jos tokios „jaučiasi“. Ir tas jų „jautimasis“ priklauso nuo daugelio mažų dalykų, kartais visiškų smulkmenų, iš kurių jos nusprendžia, ar yra mylimos, vertinamos ir (labai svarbu) saugios.

Ne, mes nesitikime, kad vyras kas rytą po pagalve paliks iš popieriaus iškirptą širdelę su meilės eilėmis. Tačiau, jei jis du rytus iš eilės išskubės į darbą švelniai neapkabinęs ar nepasivargins paskambinti, kad vėluoja, mes pasijusime įskaudintos. Galime apsieiti be brangių dovanų, bet norime, kad mylimasis suprastų, jog nuotaikų kaita yra nepakeičiama mūsų būdo savybė. Ir tomis dienomis nesiveltų su mumis į konfliktą, o tiesiog supratingai nusišypsotų ir padarytų puodelį arbatos. Mes nelaukiame, kad vyras pareigingai kas valandą sakytų, kokios mes ypatingos, tačiau mums taip be galo svarbu, kad jis švelniai spusteltų mūsų pirštus pilname žmonių autobuse. Arba meiliai pabučiuotų į kaktą, kai kažkas nepasisekė darbe.

Tik nesuklyskite. Tai nėra viso labo keisti moteriški kaprizai itin paaštrėjantys prieš mėnulio pilnatį. Mes juos vadiname mažais rūpesčio ir švelnumo ženklais. Jie leidžia mums „jaustis“, kad esame savo vyrui tos vienintelės. Jie užglosto mūsų baimes, mūsų pavydą ir išgrynina mumyse pačius gražiausius jausmus, kuriuos, mainais už supratingumą, mes norime teikti savo mylimiesiems. Vyras, kuris tai supranta, valdo visraktį nuo moters širdies, nusprendėme.

Pusryčius baigėme kūrybinės vizualizacijos pratimu. Pabandėme įsivaizduoti, kaip tai turėtų atrodyti. Diena, kai „jaučiamės“ tobulai - nepaprastai mylimos ir ypatingos. Tačiau kad ir kaip stengiausi sugalvoti bent keletą naujų dalykų, niekas neatėjo į galvą. Bet nusišypsojau prisiminusi stiklinę morkų sulčių ir mielą raštelį ant šaldytuvo iš ryto. Imbiero sausainius ir kavos puodelį, užneštą į darbą lietingą popietę. Kruopščiai išrinktas tulpes, įteiktas šiaip sau, be jokios progos.

Pagalvojau, kad norėčiau išmokti tinkamai šiuos dėmesio ženklus branginti. Man atrodo, mes, moterys, kartais užsimirštame. Ir kaip ta senutė iš pasakos apie auksinę žuvelę pradedame norėti vis daugiau. Gavę dovanų kvietimą į tango pamokas, imame nervingai laukti žalsvai žydros dėžutės. Dar daugiau – pripratę prie konkrečios dėmesio išraiškos, puolame į isteriją, jei įprasta labo ryto žinutė taip ir neatkeliauja. Arba vietoje „brangiosios“, „mielosios“, „mylimosios“ staiga esame pradedamos vadinti vardu.

Tačiau juk arbata mums užplikoma į mylimiausią jo puodelį, kuris, žinome, naudojamas tik ypatingomis progomis. Ar tai nėra svarbiau, nei, tarkime, rožių žiedlapiais išbarstyta vonia? O matomiausioje vietoje ant spintelės paliktos pirštinės, kad nesušaltumėte žvarbią dieną, argi ne geriau už visas žinutes pasako, kad jums nereikia „jaustis“, jūs „esate“ – jam - ypatinga.

p.s. Ačiū T., kad ne tik "jaučiuosi", bet ir "esu".

Nuotraukos: 1 - via strawberry anarchy, 2 - via this is glamorous, 3 -via eclec chic, 4 - via this is glamorous

Apie meilę arbatos puodelyje ir tai, kas svarbu

Tikriausiai beviltiška bandyti suskaičiuoti, kiek bemiegių naktų praleidau galvodama apie tobulą meilę. Svajodama apie ją, ieškodama tinkamai ją galinčių apibūdinti būdvardžių. Norėjau, kad ji būtų brandi ir supratinga, teiktų ramybę ir saugumą, paguostų ir padrąsintų. Kartu - spinduliuotų aistra ir užaugintų sparnus siekti pačių ambicingiausių tikslų.

Tačiau labiausiai troškau meilės, kuri kasdienybei suteiktų pilnatvės pojūtį. Kad nešiojantis tą jausmą širdyje net ir pilkiausia sausio diena atrodytų tarsi aksominė vasaros popietė. Perfrazuojant žinomą Dr. Seuss posakį, laukiau tokios meilės, kai nesinori užmigti, nes realybė tampa gražesnė nei spalvoti sapnai.

Kartą pasidalinau savo mintimis ir lūkesčiais su geru bičiuliu. Jis šiek tiek linkęs į laisvalaikio filosofiją, tad entuziastingai ėmėsi užduoties surasti trumpiausią kelią tokios meilės link. Tuo labiau, kad jis pats tokio jausmo jau seniai ieškąs.

Paryčiais suradome abu tenkinantį atsakymą. Neverta švaistyti laiko ir tokios meilės ieškoti. Verčiau pačiam ją susikurti. Ir tai visiškai paprasta. Tarsi pasigaminti vakarienę. Svarbu tiksliai žinoti, kokio patiekalo nori, ir rinktis tik aukščiausios kokybės ingridientus. Tikrai, visiškai nesudėtinga.

Tarkime, jums (kaip ir man) norisi, kad meilėje jaustumėtės ramūs ir saugūs. Tokiu atveju rinkitės meilės objektą, už kurį būtumėte šiek tiek pranašesni. Visiškai nesvarbu, kurioje srityje. Galbūt jūsų pareigos atsakingesnės, o gal jūs tiesiog geriau mezgate kojines. Turite daugiau draugų, mokate daugiau kalbų, geriau vairuojate automobilį. Jūsų išrinktasis/-oji visuomet jaus poreikį pasistiebti iki jūsų, o jūs būsite gerbiamas (jei pasiseks, gal netgi dievinamas) ir, kas svarbu, visuomet labiau mylimas. O šitai jau tikrai padės jums santykyje jaustis ramiam ir saugiam. Bent jau ramesniam ir saugesniam tai tikrai. Ir, žinoma, viskas atvirkščiai, jei iš meilės tikitės, kad ji jus privers tobulėti. Tuomet sėkmės receptas - visa galva už jus "aukštesnis" partneris...

Jei norite mylėti karštai ir aistringai, nelaukite, kol kažkas tą karštį pakurstys. Žvelgiant iš filosofinės pusės, meilė yra visiškai individuali būsena. Tai, kaip žmogus myli, priklauso tik nuo subjekto, t.y. mylinčiojo. Tad, jei norite mylėti kažkaip ... (patys įrašykite tinkamiausią jums būdvardį), tai ir mylėkite. Nes objektas meilei reikalingas tik kaip kažkas, į ką ji nukreipiama. Kokybinės objekto savybės - rankų švelnumas, balso saldumas, plaukų tankumas ir pan. - tobulai meilei visiškai nesvarbios. Kitas žmogus šiuo atveju tik atlieka indo funkciją. Tu pats, tarsi vyną, "pagamini" savo meilės jausmą, o tuomet jau ieškai tuščio indo, į kurį tą brangų skystį galėtum supilti.

Džiaugiuosi, kad šios genialios teorijos nepasiūlėme kokiam intelektualiam savaitraščiui (nors svarstėme šią galimybę, prisipažinsiu). Būtume apsijuokę prieš 1640 rimtų leidinio skaitytojų. Nors ir įžvalgiai palyginome meilę su vynu, mudu su bičiuliu pamiršome vieną paprastą tiesą. Vynas gali būti vintažinis, pasižymėti sodria spalva ir nuostabiai subalansuotais taninais, skleistis prieš mus kompleksišku prinokusių gervuogių, dūmo ir karčiojo šokolado kvapu.. Tačiau paragauji - ir nieko negali sau padaryti - nepatinka, nors vyno vadovėlis primygtinai girtų šio vyno savybes.

Taip ir su meile. Žmogus patinka arba nepatinka. Nemėgstu žmonių jausmų gretinti su cheminėmis reakcijomis, bet visgi - ta reakcija tiesiog įvyksta arba neįvyksta. Čia kaip su tais mamų, senelių ir tetų peršamais jaunikiais. Taip, greičiausiai jie iš tiesų perspektyvūs teisininkai ar gydytojai rezidentai, bet širdis užsispiria ir niekaip nevirpa...

Ar galima tuomet teigti, kad meilė yra visiškai nuosavas jausmas? Kad gali jį kaip panorėjęs kontroliuoti? Kad jam visiškai nesvarbios tos mažos individualios detalės, skiriančios mus vienus nuo kitų? Pagalvojus, juk kiekvienas mūsų norime būti mylimi už tai, kokie esame, kaip darome/nedarome dalykus, kaip šypsomės akimis ar juokingai krutiname lūpas skaitydami. Už tai, kad mums kvepia jazminai, ir kad žinome, kur Paryžiuje nusipirkti pačių skaniausių croissant'ų.. Ar teisinga tuomet lyginti meilę su kažkuo, ką tiesiog gali kaip arbatą "perpilti" į gražesnį puodelį?

Aš iki šiol nežinau teisingų atsakymų. Tačiau gerai žinau, kad meilės neprisišauksi auksinės žuvelės pagalba. Ji ateina, kai mažiausiai to tikiesi. Kai jau būni nustojęs laukti. Meilė nežaidžia žaidimo "lydekai paliepus, man panorėjus", ji ne tik kad nepaklūsta tavo scenarijams, bet tarsi tyčia viską daro priešingai. Visai ne taip, kaip tikėtasi.

Tikriausiai todėl, ne, jis nepalietė mano peties gražia ranka ir nesušnibždėjo į ausį, kad ieškojo manęs visą gyvenimą (o juk tik taip turėjo prasidėti mano tobulos meilės istorija!). Jis tik šiltai nusišypsojo žmonių minioje, o paskui paklausė (neregėtas įžūlumas!), kur aš susiruošiau, kai pakilau nuo kėdės... Ir, taip, viskas visai ne laiku ir ne vietoje. Dabar tikrai nėra tinkamiausias metas ilgalaikiams santykiams. Man visai patiko galvoti, kad mano širdis šiame neteisingame pasaulyje yra vienišas medžiotojas.

Tačiau jis visą vakarą žiūrėjo į mane. Taip, kaip dar niekas niekada nebuvo žiūrėjęs. Sakysite, tai nesvarbu? Bet tai, kas svarbu, beveik niekada nebūna parašyta didžiulėmis auksinėmis raidėmis. Dažniausiai atvirkščiai. Todėl atsakymų šį kartą esu linkusi ieškoti visų tobulos meilės teorijų paraštėse.

Photos: Flickr.com

Apie dalykus, kurie (ne)gali atsitikti, ir atsitinka

Ar jums teko išgyventi situaciją, kuomet iš visos širdies trokšti, kad kažkokie dalykai atsitiktų, bet likimas niekaip nenori paklusti tavo valiai? Ir, nors labai tų dalykų lauki ir ilgiesi, jie vis delsia ateiti? Kaip, tarkime, tas ne kartą mano minėtas "tobulas" žmogus, kuris vis dar nėra tikras, ar aš jau pakankamai išmokau ir patyriau, kad jis galėtų pamaloninti mane savo apsilankymu.

Arba, atvirkščiai, kai ko nors labai nenori, bet tai vistiek atsitinka? Pavyzdžiui, trumpas elektroninis laiškas po sėkmingo (mano manymu) romantiško pasimatymo, kuriame oficialiu tonu paprašoma atleisti už sugaištą laiką ir maloniai primenama, kad nevertėtų jaudintis, nes "dėl visko kaltas" tik jis. Ir nors skaitei apie tai knygose ir girdėjai pasakojant drauges, slapčia vyleisi, kad tau pavyks išvengti tokios apgailėtinos patirties.

Tačiau viskas nepalyginamai painiau trečiuoju atveju. Tada, kai kažko geidi, puoselėji tam tikrus lūkesčius, tačiau, vos jiems išsipildžius, taip išsigąsti, kad apima noras bėgti laukais (tikrąja šio posakio prasme). Sprukti kuo toliau.




Vienas gana tipiškas pavyzdys. Štai, pavargusi nuo užsitęsusios žiemos ir sudėtingų skaitinių, ėmiausi planuoti kokią kelionę - į Berlyną, Londoną, Paryžių, Romą ar Vieną. Svajojau jos metu sutikti žavų nepažįstamąjį. Jis sektų paskui mane kelis kvartalus iki viešbučio, kad galiausiai, nedrąsiai nudelbęs akis, ryžtųsi paprašyti telefono numerio ir pakviestų vakarienės. Vakarieniautume puikiausiame restorane. Ant sienų paslaptingus šešėlius mestų senoviniai krištoliniai sietynai (ir kaip jis atspėjo, kad jie mane keri?). Jis nenuleistų nuo manęs savo susižavėjusių akių ir nepaliautų kartoti, kad laukė šios akimirkos visą gyvenimą.

Jis nekalbėtų apie nelaimingas patirtis su savo "ex", neprotingai išaugusius komunalinius mokesčius, įsiskolinimus ir kitus piniginius rūpesčius, nei naujausios kartos lygintuvus, su kuriais taip įstabiai paprasta išlyginti marškinius. Nepūstų miglos į akis, girdamasis savo moksliniais tyrimais klinikinės psichologijos srityje, ir necituotų Šekspyro "Audros", kad galutinai priblokštų mane savo literatūriniu išprūsimu.

Palydėjęs į viešbutį, nepasisiūlytų ištuštinti mano mini baro, o, sutikęs smerkiantį mano žvilgsnį, kvailai nenusišieptų ir nepasiteisintų, kad, neva, šiuos žodžius ištarė ne jis, garbingasis daktaras Džekilas, bet niekingasis Misteris Haidas, kuris kartais, prieš jo valią, užvaldo jo kūną ir protą. Verčiau romantiškai priklauptų ir pažadėtų laukti manęs tiek, kiek aš nuspręsiu reikalinga. O jau kitą dieną praneštų nusipirkęs bilietą savaitgaliui į Vilnių…




Bet, voilà - vos tik taip atsitinka - kažkas netikėtai apsiverčia galvoje. Kai savaitgalio rytą pirmas laiškas elektroninio pašto dėžutėje džiaugsmingais šauktukais tau iškilmingai praneša, kad bilietas į Vilnių (beje, neįtikėtinai brangus, vos ne kaip į Niujorką), xx savaitgaliui išpirktas, norisi stipriai užsimerkti ir iš visų jėgų patrinti kumščiais akis. Atsimerkus suvokti, kad tau tik prisisapnavo, ir kad niekas realybėje nesiilgi tavęs "labiau nei Karibų vasaros". Kad niekas - va taip atvirai - juodu ant balto, neketina brautis į tavo šalį, miestą, namus ir bandyti su tavimi "artimiau susipažinti".

Kai akių-kumščių pratimas visgi nepadeda, suvoki, kad iš esmės netgi niekam negali pasiguosti, nes juk pati to norėjai. Laukei, svajojai, skaitei kūrybinės vizualizacijos knygeles ir mokeisi atitinkamos metodikos. Prisimeni (pavėluotai) gana nuvalkiotą patarimą, kad svajoti reikia atsargiai. Kreipiesi pagalbos į Google, kas belieka? Tačiau jau po kokių penkiolikos minučių puoli į neviltį. Jei interneto platybėse gali surasti mažiausiai 50 000 tinklalapių, mokančių paprastus žmones, kaip pasiekti trokštamų dalykų vien tik savo minčių galia, nėra nė vieno (patikrinta), kuris patartų, kaip etiškai atsikratyti kūrybine minties galia sukurtų "produktų".




Po bemiegės nakties viskas kažkaip paiškėja - imi tikėti, kad rytas iš tiesų protingesnis už vakarą. Palengvėja, nes supranti, kad turi laisvę rinktis. Gali tyliai graužtis, skendėti gilioje neviltyje ir su nerimu laukti to xx savaitgalio. Kuris iš anksto pasmerktas žlugti, nes gi "taip surašyta žvaigždėse". Kitaip tariant, renkiesi Liūdnojo Vaizdo Riterio vaidmenį. Žinoma, niekada nevėlu sugrįžti ir prie mano ne kartą minėto Mamos Čiolės personažo. Įtikėti, kad šis "turistas" jau tikrai bus TAS, ir suskubti apibėgti geriausias Senamiesčio krautuves, kad mielasis svečias nepasigestų savo mėgiamų skanėstų ar stiklinės gryno Alpių vandens prie lovos, jei naktimis jį atsitiktinai kankina troškulys.

Galiausiai, galima nedaryti nieko. Pasileisti pasroviui ir žiūrėti, anot vienos dainos, galbūt kažkas iš to išeis (pavyzdžiui, jis išsigąs išvydęs Vilniaus viešbučių kainas ir nuspręs verčiau apsilankyti tuose pačiuose Karibuose - juokauju!). Arba viską laimėsi, arba viską praloši.

Kaip sako viena gera mano draugė, pamėgdžiodama garsų aktorių, yra tik dvi alternatyvos: "oh sh…" arba "what if". Ir nėra taip jau akivaizdu, kuri iš jų labiau teisinga. Faktas tas, kad pavasarėjant eilinį kartą supranti, jog gyvenimas visgi nėra teatras. Tiesiog pernelyg dažnai tiek mes patys trokštame vaidinti, tiek tikimės, kad kitas suras mūsų slapčia po pagalve iš ryto pakištą scenarijų.




Foto: flickr.com