Nežinau, kaip jūs, bet aš labai myliu vasaros naktis. Kai šiluma alsuojantis ir liepų žiedais kvepiantis oras apgaubia pečius, o lėtai temstančiame danguje laigo neskubančios miegoti kregždės. Kai miestas prisipildo tingaus šurmulio, ir lauko kavinėse susitikę draugai ar pažįstami kelia taures už naujas pradžias, laimingas pabaigas, o kartais tiesiog už malonumą pailsėti tarpinėje stotelėje.
Tokiomis naktimis, kai vis dar kvepia kaitra, įsitaisau tarp spalvotų pagalvėlių savo terasoje ir geriu žalią arbatą, truputį pagardintą migdolais. Ir laukiu, kol įsižiebs pirmosios žvaigždės. Mėgstu ieškoti akimis šalta šviesa spindinčių taškelių, kurie ryškiai dega, tačiau neblyksi. Pagal tai vaikystėje tėtis mokė atskirti žvaigždes nuo satelitų (arba palydovų, bet man žodis "satelitai" kažkaip skamba paslaptingiau...), skriejančių aplink savo planetas.
Man patinka galvoti apie šiuos, anot H. Murakami, vienišus metalo gabalus, kurių kiekvienas skrieja savo orbita. Patinka galvoti, kad kartais - tik labai trumpam - jų keliai susikerta ir jie tam tikrą atkarpą keliauja kartu. Galbūt netgi atveria vienas kitam širdį. Paskui ir vėl pasuka kiekvienas savo keliu. Neapsikeisdami žodžiais, nesusisaistydami pažadais...
Deja, autorius diplomatiškai nutyli apie pėdsakus, kuriuos palieka šie neįpareigojantys susitikimai. O kad palieka, tikrai žinau. Vienas toks "satelitas", stabtelėjęs mano orbitoje kažkur tarp 2009 m. gruodžio 14 d. - 2010 m. sausio 15 d. (pavadinkime jį BE09), nejuokais sujaukė mano mintis. Matyt, tikrai stengėsi.
Ir iš tiesų - viliojo mane Toulouse-Lautrec'o paveikslais ir klausimų - atsakymų laiškais. Jaukinosi žalia arbata su kaktuso žiedais ir filmais apie demokratiją. Žadėjo vestuves pievoje ir aistringas vasaros naktis šokant tango Buenos Airėse. Jis paliko mano orbitą taip pat netikėtai, kaip ir buvo joje pasirodęs. Paprašęs "atkreipti dėmesį", kad aš nieko nepadariau blogai. Kad aš - tiesiog tobula. Buvau...
BE09 taip netikėtai mane apleidus, ilgai persekiojo klausimai be atsakymų. Nejaugi taip turi baigtis visokie gražūs dalykai? Ką aš padariau ne taip? O gal man dar truputėlį palaukti? O gal man parašyti jam? Gal jis paprasčiausiai pamiršo mano telefono numerį? Paskui atėjo suvokimas, kad viskas. Tai yra tikrų tikriausia pabaiga. Ir tuomet prasidėjo savęs gailėjimosi laikas. Jaučiausi labiausiai vieniša ir nelaiminga visame pasaulyje. Iki vienos vasaros nakties.
Galbūt atsitiktinumas, bet prieš kelias savaites viename vakarėlyje sutikau merginą. Japonę. Vos tik ją pamačiusi, prisiminiau minėto autoriaus knygą. Tuoj pat pavadinau ją Sumire (toks buvo knygos herojės vardas). Ji labai išsiskyrė iš likusios minios. Stovėjo įsisiautusi į ryškiai žalio šilko tuniką. Drabužio spalva tik dar labiau paryškino į jos akis įsismelkusį smaragdinį liūdesį. Jos istorija mane pribloškė. Ją išgirdusi supratau, kad tai, ką pirmiausiai įžvelgiau jos akyse, buvo pėdsakas. Patirtos kančios. Prarastos meilės. Slopinamos aistros.
Elegantiškai pūsdama cigaretės dūmą į šiltą vasaros naktį, ji pasakojo apie savo meilę vyresniam vyrui. Apie judviejų gyvenimą dideliame mieste ir drauge patirtas laimės akimirkas. Kai kalbėjo apie jo mirtį, užmerkė akis. Norėjau įžiūrėti jose ašaras, bet buvo pernelyg tamsu. Galbūt ji netgi neverkė. Galbūt man tik pasirodė.
Dar ji pasakojo man apie Tokiją. Grįžo ten po mylimojo mirties slaugyti sergančios mamos. Mama mirė nepraėjus nė dviems mėnesiams. "Matai, per du mėnesius netekau dviejų man brangiausių žmonių. Nebenorėjau gyventi..." - jos šypsena buvo labai graži. Tokia sutaurinta išgyvento skausmo.
Galvodama apie Sumirę paskui, jau po kelių dienų, ėmiau gėdintis savojo sielvarto. Tą vakarą saulė romantiškai leidosi kažkur už miesto, pro šalį upe lėtai plaukė laivai, o rankos kvepėjo pirmosiomis žemuogėmis. Vaikinas gražiomis akimis šnabždėjo man į ausį kažką romantiško apie tuos pačius satelitus. Kai jo pirštai pasiklydo mano plaukuose, pagalvojau, kad meilė nebūtinai turi būti destruktyvi. Ir kad kartais mes patys pernelyg intensyviai ieškome priežasčių būti nelaimingi. Na, bent jau aš.
Nuotraukos: flickr.com
P.S. Bet kokie panašumai į tikrus žmones ar įvykius mano istorijose yra visiškai atsitiktiniai...
