Apie meilę ir kitus demonus

Man atrodo, kad aš nuolat kažką įsimylėjusi. Tiek nedaug tereikia moterims, kai pagalvoji.

Pradėkime nuo saldžios žinutės prieš miegą. Na, pavyzdžiui, "Tavo tobulas egzistavimas drebina mano gyvenimo pamatus, brangioji R. Tu esi nepakartojama moteris. Vyliuosi sutikti tave savo sapnuose". Ak.

Ar kažkas panašaus į, tarkim, "Mūsų meilė stipresnė už kiaulių gripą, mano vienintele. Ilgiuosi tavo švelnaus prisilietimo". Argi neromantiška?

Man atrodo, vyrai kartais pamiršta, kad moterys myli ausimis. Ir todėl leidžia sau apsimesti visokiais ten šekspyrais ar tagorėmis. Parašę/pasakę kažką panašaus į mano ką tik pacituotus tekstus, jie ramiai sau sapnuoja sapnus, kuriuos tuoj pat pamiršta. Tuo tarpu jų žodžių įaistrintos moterys ir mergelės spaudžia telefonus prie iškrakmolytų pagalvių, bučiuoja šviečiančius jų ekranus ir sapnuoja vestuves pievoje (ir aš taip darau, kitaip juk nežinočiau).

O tuomet tai jau ir prasideda visokie įdomūs dalykai. Žibančios akys, pradingęs apetitas, telefono gniaužymas kišenėje ir e-mail'o tikrinimas kas dvi sekundes. Ir tos toli nešančios svajonės!

Apie tai, kaip jūs drauge klaidžiojate Niujorko gatvėmis ir jis būtinai dėvi blankiai melsvą drobinį šalikėlį (juk taip tiktų prie jo akių!). O paskui pradeda lyti šiltas vasaros lietus ir jūs bėgate per Centrinį Parką, prisidengę galvą savaitgalio laikraščiais. Ir juokiatės - būtinai labai jauni ir labai gražūs. Kaip iš Woody Allen'o filmo.

Arba štai - tu ir jis gaminate vakarienę jūsų mažame ką tik naujai išdažytame bute. Jis pjausto porus, tu troškini vyne šviežius moliuskus. Nuostabus vakaras, kvepiančios žvakės. Kas pasakė, kad buitis negali būti romantiška?

Tu nusišypsai pagalvojusi, kaip jis vaikiškai užsispyrė, kad miegamojo sienos būtų apkraštuotos sidabriškai pilkos spalvos linija. Atseit, visiškai baltos sienos būtų šiek tiek banalu. Ir ne meniška. Argi jis ne genijus?? Ak, kokia aš laiminga!

Arba dar - tu matai jį pasenusį, šiek tiek žilstelėjusiais plaukais, tavo vienintelį ir nepakartojamą hemingvėjų, sėdintį supamajame krėsle priešais židinį, beskaitantį Murakamį. O tu - geriausiai vis dar tokia pat jauna ir graži, apsiklojusi kojas rožiniu pledu, staiga pagalvoji- koks gražus buvo gyvenimas, likime, ačiū tau.

Taip taip, visos šitos vizijos praskrieja mūsų, moterų, galvoje kaip kometos. Viena po kitos, palikdamos savo karštomis (ar šaltomis, nebeprisimenu) uodegomis neišdildomą žymę mūsų širdyse ir smegenyse. Kol vieną dieną mus užgriūna (prisiekiu, visiškai netikėtai!) jūsų tyla...

Gerbiamieji vyrai, jei yra už ką jūsų nemylėti, tai tik už tą jūsų keistą strategiją. Kuomet išsigąstate ar šiaip apsigalvojate - tiesiog imti ir išgaruoti iš mūsų gyvenimų. Be paaiškinimų, jau tuo labiau atsiprašymų. O mes pasiliekame su tūkstančiais ir šimtais neatsakytų klausimų, kurie vietoje meilės hormonų ima šokti kadrilius mūsų galvose.

Ar aš buvau bloga lovoje? Ar aš jam pasirodžiau pernelyg pretenzinga? Ar aš jį išgąsdinau? Ar jam nepatiko mano raudonas nagų lakas? Ir t.t. ir pan. Iki begalybės. Iki 3 ryto. O jūs tuo metu greičiausiai ramiai žiūrite lovoje "Paskutinį Škotijos karalių"...

Vienas geras mano draugas kartą labai taikliai pasakė: vyrai yra tiesiog tokie - paprasti. Rašydami apie meilę jos visiškai neturi nei galvoje, nei širdyje. Čia kaip kokia graži metafora. Catch me if you love me... Prikalbėję ir prisuokę apie tą meilę netikėtai susivokia. Kad gyvena skirtinguose miestuose. Kad jei kas antrą savaitgalį skraidys pas mylimą Veroniką, nebeaplankys savo išsvajoto Tadžikistano, Argentinos ar Barselonos.

O ir projektai svarbūs. Ir pareigos atsakingos...Tiek daug darbo įdėta, negi dabar pradėsi blaškytis. O ir taip nesinori nieko keisti savo pamėgtame viengungio gyvenime. Ir, galų gale, aš juk ne koks riteris sidabriniais šarvais, aš neprivalau jos gelbėti. Aš netgi nežinau, ar sugebėsiu jai duoti geriau ir daugiau nei ji turi dabar...

Tik nepagalvokite, nebandau pasakyti, kad meilės nėra, ar kad visi vyrai - "blogiečiai". Anaiptol, beviltiškai romantiškai tikiu laiminga pabaiga, kad ir kiek kartų iki tol reikės nelaimingai (ir vėl) įsimylėti ar išsimylėti.

Moralas paprastas - vyrus kartais gąsdina būtent patys gražiausi dalykai. Kaip ta žvaigždė (atseit - tobula moteris), kuri netikėtai nukrito į delnus. Lengviausia numesti. Nes degina rankas. O gal reikėtų svajoti atsargiau, nes svajonės turi galią pildytis?

P.S. Atsiprašau tų merginų ir moterų (ir kartais aš joms slapčia pavydžiu), kurios visuomet racionaliai mąsto, žino savo vertę ir todėl joms čia aprašytos problemos visiškai svetimos. Tam, kad galiausiai nuleistų savo auksinę kasą iš dramblio kaulo bokšto, jos priverčia savąjį karalaitį keliauti po nežinia kur ir kloti bokšto papėdėje raudonąsias gėleles... Aš jas nuoširdžiai gerbiu, ir kaip jau sakiau, slapčia pavydžiu. Jei jos sugalvotų įsteigti mokyklą, mielai užsirašyčiau į keletą pamokų - aš visai rimtai!

Nuotraukos: Flickr.com

Apie ką šiandien svajojau, gulėdama vonioje

Keista, ar ne, kad kažkas sau mėgaujasi vonia vidury dienos? Kai visi dori ir garbingi piliečiai dirba arba bent jau apsimeta?:) Bet aš taip lepinu save. Apdovanoju už sunkias dienas ir naktis, praleistas besiruošiant tokiam vienam labai ambicingam egzaminui...

Taigi gulėjau šiandien saulės nušviestame vonios kambaryje panirusi į karštą vandenį ir vidury žiemos svajojau apie pavasarį. Ir tulpių savaitgalį nusipirkau. Nors, girdėjau, kažkas pasakojo, kad jau ir mimozų yra. Gražios tos mimozos, bet tokios nelietuviškos.

Pirmą kartą daugybę jų vienoje vietoje pamačiau Florencijoje kovo mėnesį per Moters dieną. Tuomet visos gatvės, visi automobiliai ir dviračiai apkaišomi geltonomis šakelėmis, o kiekvienas galantiškas italas vakarop grįžta namo nešinas gero vyno buteliu ir kvapnia mimoza. Gražu. Romantiška.

Tąkart Florencijoje, deja, ieškojau ne romantikos, o įkvėpimo. Po ilgų mėnesių besigilinant į finansų subtilybes ir betraškant derivatyvaus bankų pasaulio pamatams, norėjosi prisiliesti prie to, kas genijų rankomis sukurta ir sušildyta išliko beveik nepakitę per šimtmečius. Architektūra, skulptūros, freskos, tapyba, muzika. Ir laisva menų miesto dvasia, pulsuojanti iš kiekvienos gatvelės.

Pamenu, sutiktiems prie vakarienės stalo sausakimšame vietos restoranėlyje amerikiečiams taip ir neišdrįsau prisipažinti, kad studijuoju finansus. Kuomet išgirdau, kad jiedu iš Niujorko į Florenciją atskrido pusmečiui patyrinėti "cooking and wine" subtilybių, pasirodžiau sau tokia menka ir nuobodi su savo rinkomis ir akredityvais. Tąkart sugalvojau svajonę - pasiimti mažiausiai trijų mėnesių atostogas savo "žiauriai įtemptame" gyvenime ir viloje Toskanos kalvose mokytis restauravimo meno...

Kol kas neįgyvendinau šios, o ir daugelio kitų savo svajonių. Pavyzdžiui, paklaidžioti kreivomis Damasko gatvėmis. Arba nusipirkti persišką kilimą iš tamsiomis akimis žybsinčio ir būtinai labai inteligentiško senuko pardavėjo. Arba pagaliau įsigyti antikvarinį krištolo sietyną, tokį, į kurį mažiausiai pusmetį spoksodavau mažoje senovinių šviestuvų parduotuvėje Kensington Church Street, Londone.

Jei atvirai, net buvau pasiryžusi pusmetį padirbėti dulkių šluostytoja toje krautuvėleje, kad tik susitaupyčiau to mažo stebuklo vertę. Ak, ta biurokratija - nepavyko, deja:) O mintyse jau buvau nusipiešusi baltai pilką paveikslą su mėlynais krašteliais, kaip tas nuostabusis krištolo šedevras kabės mano tobulai elegantiškame ir jaukiame butuke Vilniaus Senamiestyje. Tiesa, ir jis vis dar tik svajonėse. Bet croissant'ais kvepia:) Kai užvirsiu kavos, šūktelėsiu, užbėkit, jei turėsit laiko.

Visokie dalykai, apie kuriuos svajojau:

• Apie apelsinų žiedų kvapo Ortigia vonios druskas - primena Romą pavasarį ir mažą bažnytėlę ant Aventino kalvos. Man patinka galvoti, kad būtent saulės šviesos žaismas jos krištoliniuose sietynuose įkvėpė H. Hesse parašyti "Stiklo karoliukų žaidimą"

• Apie naują ryškią akvamarino spalvos mažutę šilko suknelę - atleisk, brangi Coco!

• Apie croissant'us ir gerą kavą mažoje prancūziškoje kavinukėje paskutinį kovo sekmadienį - jau turėtų žydėti magnolijos (ne Vilniuje, žinoma)...
  
  
• Apie tai, kad reikia nusipirkti smilkalų "A Stroll in the Orchard" iš mažos parduotuvėles Marylebone Village (jau penktadienį skrendu į Londoną!!)



• Apie popietę su mylima drauge beplepant apie banalias kasdienybės smulkmenas, pavyzdžiui, apie neiškeptus pyragus, neperskaitytas knygas ir, be abejo, apie visokias laimingas ir nelaimingas meiles (linkėjimai, brangioji, labai pasiilgau xx)

• Apie miestus, kurių vis dar neaplankiau, nors kiekvienais metais susidarau ilgą sąrašą - ir vis persirašau jį į kitus metus...

• Truputį apie žmogų, kurio prisilietimai virpina širdį (ak..) ir apie tai, kad laikas eina gerai, kaip sakė J. Mekas

• Paskui apie tai, kad baigiasi veido kremas ir niekaip negaliu išsirinkti, kokį pirkti naują (tas pats galioja ir kvepalams). Ir, žinoma, apie tai, kodėl viskas visada baigiasi vienu metu

• O, pagaliau reikia prasidurti ausis (vos nepamiršau..)

• Ir pasisodinti narcizą į porceliano puodelį (mačiau žurnale, labai gražu)

• Galiausiai apie tai, kad kitų žmonių svajonės visada atrodo gražesnės nei tavo. Nors tikriausiai taip nėra...Kad ir kokios būtų manosios, norėčiau, kad bent 50 proc. išsipildytų. Na gerai, 75 proc. Būtų sunku atsisakyti akvamarininės svajonių suknelės:)