Apie ieškojimus ir stiklo karoliukus

Kažkuriais metais, visai prieš pat Velykas, buvau romantiškai įsimylėjusi vieną tokį anglų "lordą". Netikrą, žinoma. Tiesiog taip jį vadindavau, norėdama draugiškai pašiepti šiek tiek pretenzingas jo manieras. Dūsaudavau naktimis, galvodama apie gražias jo rankas. Prisigalvodavau visokiausių keisčiausių dalykų. Pavyzdžiui, išsiunčiau jam laišką su trimis stiklo karoliukais sidabriniame voke. Kiekvienas karoliukas buvo užuomina, kuria aš skyriau savo išsvajotajam romantišką pasimatymą.

Pirmas - krištolo tyrumo - simbolizavo auštantį rytą. Jis, mano įsivaizdavimu (o naivume!), turėjo reikšti mūsų susitikimo datą ir laiką. Antras - ryškiai žydras - vėlgi mano naiviu įsitikinimu, sufleravo vietą mieste prie upės, į kurią mano "lordas" turėjo atvykti, kad surastų trečiąjį, paskutinįjį, karoliuką. Tas buvo rubino sodrumo ir mano svajonę pražilusiais smilkiniais turėjo atvesti į kambarį su raudonomis sofomis ir krištoliniais sietynais pamėgtame restorane.




Prisipažinsiu, nors ir labai gėda... Menamą valandą visa išsidabinusi, anot draugės, kaip nužengusi iš senovinio paveikslo, sėdėjau ant raudonos sofos tame restoranėlyje ir nekantraudama skaičiavau minutes. Iki to magiško momento, kai pro duris įžengs jis ir prasidės (bent jau taip tuomet galvojau) TIKRASIS gyvenimas...

Šiandien pačiai juokinga, jog tuomet tikrai nuoširdžiai tikėjau, kad meilė stipresnė už visas šaradas. Ir jis - protingasis, supratingasis, nuostabusis, genialusis - neabejotinai iššifruos sentimentalią mįslę. Spėkite iš trijų kartų, ar mano "lordas" pasirodė? Teisingai, ne! Visgi nepatikėsite, bet tuomet įsiskaudinau. Kad bėgiojau po visą miestą ieškodama kažkokių suknistų karoliukų ir tikėdamasi padovanoti kažkokiam pasipūtėliui stebuklą. Kad jis toks pats apgavikas kaip ir VISI - droviai nuleidęs akis iš anksto atsiprašo už padarytas ir būsimas klaidas, kad galėtų netrukdomas sąžinės balso skaudinti.




Praėjus pusvalandžiui, springdama ašaromis, šaukiau į telefono ragelį draugei, kad nekenčiu, kai vyrai tarsi nekalti vaikai maskuoja kvailomis šypsenomis savo pasirinkimus, kad ir kokie jie bebūtų. Kad žmonės tiesiog bijo gyventi. Ragauti, jausti, kabinti pilnais delnais savo nepakartojamą gyvenimą. Verčiau pasirenka saugų egzistavimą po stikliniu gaubtu, nei tikimybę (tegu ir vieną iš šimto), jog gali būti nesuprasti, neįvertinti ar įskaudinti. Kad aš tai jau tikrai nenoriu būti tokia!

Po dar gero pusvalandžio su ta pačia drauge iki ašarų juokėmės iš šio mano monologo ir sidabrinėmis šakutėmis knaisiojomės po nepavykusio pasimatymo likučius. Salmon tartare ir lėkštę sūrio su gruzdžia duonele. Nepaisant išlietų ant maisto sudaužytos meilės ašarų, buvo skanu.




Kol kas vis dar bandau įtikinti save, kad nereikia kurti tų stebuklingų istorijų. Nes kenkia sveikam protui, gražiai odai ir figūrai. Tačiau kiekvieną kartą - bent mintyse - vistiek veriu spalvotų karoliukų vėrinį ir tikiuosi, kad vat, E. ar B., tai jau būtinai iššifruos tą paslaptingą Da Vinčio kodą ir suvaldys manyje tūnančius angelus ir demonus.

Todėl eilinį kartą bėgioju po Senamiestį, ieškodama išnuomoti jaukiausią butą atvykstančiam manęs aplankyti Mr. Perfect. Eilinį kartą raudu draugei ant peties, kad jis ir vėl (nejaugi ir vėl?) neįminė mįslės. Kita vertus, džiugina tai, kad visos šios istorijos vienaip ar kitaip mane praturtina. Štai po paskutiniosios liko nepabaigtas pakelis kavos, pusbutelis porto ir pakelis aukščiausios kokybės itališkų makaronų. Dar keli nerealiai gražūs elektroniniai laiškai. Esu pakankamai apsirūpinusi naujai pradžiai.





Foto: flickr.com

Visokie dalykai, kurie įkvepia

Man kartais taip būna. Kai kažkas baigiasi, o kažkas naujo niekaip neprasideda. Kai kažkas užsitęsia per ilgai. Tada tampu pati sau nebeįdomi ir pradedu galvoti, kad visų kitų gyvenimai aplink labai įdomūs ir pilni visokių iššūkių. Tik ne mano. Visiems atsitinka visokie gražūs dalykai. Tik ne man. Va, geriausia draugė neseniai dalyvavo London Fashion Week. O sesę gerbėjas kviečia į Romą Velykų savaitgaliui. O kaip aš? Kodėl manęs niekas niekur nekviečia??

Kita draugė per atostogas lepinosi spa. Pavydu (žinoma, baltu pavydu, tikrai). Mielas draugas jau džiaugiasi pirmais pavasario malonumais ir rašo žinutes, kad geria kavą saulės atokaitoje lauko kavinėje. Nors gyvena Šiaurės Europoje, o mes, atseit, Europos centre. Lietuviška mūsų žiema, atrodo, niekada nesibaigs.

Tada suprantu, kad laikas ieškoti įkvėpimo. Kartas nuo karto visiems to prireikia, esu įsitikinusi. Žinoma, įkvėpimo šaltiniai kiekvienam individualūs. Vieni "įsikvepia" nusipirkę naują ryškiai geltoną sijoną. Praeiviai atsigręžia gatvėje - na ir kas. Smagu. Kiti - periodiškai užsiiminėja joga. Arba, jei lietuviški standartai netenkina, išvažiuoja į Indiją, Kiniją, Japoniją, Vietnamą - medituoti, ieškoti savęs ir naujų gyvenimo spalvų. Trečius įkvepia neskausmingas kasdienybės paįvairinimas - vakarėlis su draugais, šampano taurė viešbučio bare, savaitgalis prie jūros. Dar kitiems gyvybiškai svarbūs pasiekimai darbe: padėkos, viešumas, pripažinimas. Būdai įvairūs. Ne visiems vienodai tinka. Nors ir prieinami be recepto.



Aš dažniausiai įkvėpimo ieškau knygose, laikraščiuose ar žurnaluose. Tokiais momentais nusiperku visus, kokius tik galiu rasti. Tuomet skaitau, žiūriu, liečiu, uodžiu dar kvepiančius dažais lapus, gal kažkas "užkabins". Pavyzdžiui, per vieną tokią "sesiją" perskaičiau labai įkvepiantį straipsnį apie Christian Lacroix (garsų prancūzų dizainerį). Pasirodo, jį savo ruožtu kažkada įkvėpė atsitiktinai į rankas pakliuvusi knygelė iš mokyklos bibliotekos apie 1950-ųjų pabaigos Prancūzijos interjero dizainą - Philippe Julian "Les Styles". Christian susižavėjo šmaikščiai elegantiškomis knygelės iliustracijomis ir tą "šmaikštumo" atspalvį šiandien vadiname dizainerio signature. Dar daugiau, dizaineris drauge su bičiule Patrick Mauries netgi išleido savąją minėtosios knygelės versiją "Styles D'Aujourd'hui". Įdomu būtų ją pasklaidyti. Tarsi prisiliesti prie genijaus paslapties rakto.




Visgi, sutikite, labiausiai įkvepia kiti žmonės. Sėkmingi, laimingi, daug pasiekę, įdomūs, keisti. Tie, kurie, atrodo, neturi to, ko labiausiai gėdijamės savyje: visokių baimių, silpnybių, melo, nereikalingų kompromisų, vaikiško užsispyrimo ir nepamatuotų ambicijų. Tokie, kokiais patys slapčia trokštame būti. Piešiantys, fotografuojantys, kuriantys muziką, kalbantys aštuoniomis kalbomis, nenuilstamai keliaujantys po pasaulį, nepaliaujamai tobulėjantys...

Kažkurį labai lietingą pavasarį (ak, ir vėl Londone) įkvėpimo su drauge ieškojome braidydamos po balas su naujais "Hunter" botais. Abi nusipirkome identiškus modelius. Klasikinės žalios spalvos. Specialiai, kad būtų įdomiau. Kiekvieną savaitgalį meniškai apsimūturiuodavome kaklus šalikais, nusipirkdavome išsinešimui kavos ir Londono gatvėse ieškojome įkvepiančių veidų. Tada dar nieko nežinojome apie Sartorialist'o blog'ą. Tiesiog žaidėme smagų žaidimą. Iš skubančių praeivių rinkomės įkvepiančiai apsirengusius, įkvepiančiai susišukavusius, įkvepiančiai skaitančius knygas kavinės lange, įkvepiančiai besibučiuojančius.



Iš tų pasivaikščiojimų iki šiol atsimenu vyrą nepriekaištingu kostiumu, glotniai sušukuotais plaukais, kuris iš tamsios dalykinių eilučių jūros Sityje išsiskyrė ryškiai ryškiai avietinės spalvos šaliku. Arba ant šaligatvio prisėdusį praeivį stilingu švarku, bet plastikiniu maišeliu prie kojų (tuo metu, kai visi kalbėjo apie "green bag'us" ir plastikinis maišelis buvo mažiausiai neskoninga!!), įdėmiai bestudijuojantį ką tik second-hand knygyne įsigytą Rubenso albumą.

Tačiau, ar pastebėjote? Kartais visos šios mielos ir įkvepiančios detalės tėra viso labo puošnios dekoracijos. Kaip ten sakoma, stabų nereikia liesti, nes prie rankų gali prilipti paauksavimai? Dažnai pažvelgus atidžiau/pažinus labiau/įsiklausius dėmesingiau supranti, kad tavo sudievinta asmenybė iš tiesų - lygiai taip pat kaip ir tu - klysta, meluoja, abejoja, kankinasi, valgo, virškina ir šalina...Vyras avietiniu šaliku galbūt apgaudinėja savo žmoną. Žmogus, nusipirkęs Rubenso albumą, galbūt ketina pasikūrenti juo židinį.

Noriu pasakyti, kad idealių žmonių nėra. Kaip ir idealiai įkvepiančių situacijų. Kartais pamirštu, kad reikia pajudinti pirštą, kad padėčiau joms susiklostyti. Plačiau atmerkti akis, kad pamatyčiau mažus stebuklus, kai atrodo, kad niekas aplinkui nevyksta.



Visokie dalykai, kurie įkvepia:

Pistacijų ledai. Skaniausi - Bertillon, Paryžiuje, anapus upės, priešais Notre Damme katedrą. Sidabrinis medalis - Oddono's Londone, Bute Street. Juos atradau kažkurią vasaros popietę. Pamenu, grojo U2 "Far away, so close"...Vilniuje - tik In Vino. Namų gamybos.



Pušų ekstrakto vonios putos. Šimtą metų tokių niekur nemačiau. Primena vaikystę. Pabandžiau "pagoogle'inti" - sako, tokių galima gauti čia.

Laisvė. Liberty. Visomis formomis ir pavidalais.

Juodųjų serbentų džemas. Būtinai su džiūvėsėliais ir karameline arbata.



Ilgi pasivaikščiojimai lyjant lietui.

http://www.deliciousdays.com

Filmas "Breakfast at Tiffany's". Banalu, bet labai romantiška.

Londonas. Be abejo...Su savo skubančiais rytmečiais ir niekada nesibaigiančia diena.

Empti daina "Keturi milimetrai". Ačiū sesei. Nepasistiebusi dar negaliu pasiekti.



Nuotraukos: Flickr.com ir asmeninis archyvas

Apie pabaigas ir kupranugarius

Vienas mano FB draugas prieš kelias dienas pasiskelbė, kad beveik išgijo po nelaimingos meilės. Taip gražiai poetiškai surašė viską.

Atseit, pastaruosius mėnesius jis tarsi gyveno kažkokio siaubūno pilve. Įkalintas visiškoje tamsoje. Nesuprasdamas dienų tėkmės. Bet šiandien jam atrodo, kad to velnio išperos valandos suskaičiuotos. Jis ima įžvelgti šviesą. Dar tik menkas prošvaistes, bet jos kasdien darosi vis didesnės. Ir jis (tas mano draugas) tiki, kad jau visai netrukus ims ir vėl matyti pasaulį ryškiomis spalvomis. Ir vėl iš naujo mokysis jį pamilti už nesuskaičiuojamas galimybes. O kol kas, F*** NASTY DEMONS!!!

Santrauka trumpai - vieną dieną jis sutiko Ją. Pamatė visą pasaulį jos akyse. Ji nepamatė nieko. Pasinaudojo įsimylėjusio berniuko dosnumu ir įtakingomis pažintimis. Vieną dieną susipakavusi spalvotas sukneles, kelias rankines ir krūvelę jo dovanotų knygų, išvyko ieškoti savojo princo į kitą miestą. Galbūt net į kitą žemyną. Jis pasiliko tuščiuose namuose. Vienintelis dalykas, kuris liko jam - nuotraukos ir balta jos skrybėlė ant lovos - netilpo į lagaminą.




Vaikinas išgyveno labai skaudžiai. Pasekmės - klasikinės. Numesti 12,5 kg, išrauti 136nauji žili plaukai. 28 naktys iš eilės, praleistos lovoje, prisimenant (vėl ir vėl) prarastąją mylimąją (pavadinkime ją U.). Tarsi futuristiniame kine prasuktos praeities akimirkos. Švelnioji U. matuojasi naują sijoną. Nuostabioji U. geria kavą. Gražiausioji U. važiuoja dviračiu. U. šypsosi. U. pyksta. Lyg Mikelandželo skulptūrose jo atmintyje užfiksuotos jos kūno dalys. Taisyklingas U. veido profilis. Išpuoselėtos U. rankos. Saulės nubučiuoti U. pečiai. Tu visą laiką liksi mano širdyje. U. Forever...

Tačiau vyrai nebūtų vyrai. Net ir didžiausio skausmo akivaizdoje jie sugeba mąstyti racionaliai. Savo išgyvenimus mano brangus draugas sudėjo į knygą. O mylimosios U. nuotraukas drauge su savo skausmu išplatino visai plačiajai FB draugų bendruomenei. Nesmerkiu ir neteisiu - kiekvienas su savo skausmu kovoja savaip.

Tik kažkodėl nusišypsojau prisiminusi, kad kažkurią vasarą Londone tas pats mano draugas nesėkmingai, bet labai nuoširdžiai pretendavo užimti kažkokią vietą mano širdyje ir gyvenime. Jis taip aistringai man asistavo! Kvietė mane į parodas, galerijų atidarymus, rašė eilėraščius, organizavo romantiškus piknikus...Tačiau, kad ir kaip stengiausi - prisiekiu, tikrai nuoširdžiai bandžiau - nesugebėjau įžvelgti jame savo svajonių princo (visai kaip U.!!). Todėl vieną lietingą vasaros dieną, kai jis netikėtai pabandė mane pabučiuoti, pamenu, iš tos nevilties net apsiverkiau. Žinau, labai vaikiška. Bet tuomet pasidarė taip liūdna. Štai žmogus mato manyje savo svajonių moterį, o aš, kad ir kiek bežiūrėčiau, nieko nematau.



Šiandien pasakyčiau, kad tą lietingą vasaros dieną tetrūko vieno aistros impulso ir pagrindinė knygos herojė galėjau būti aš. Ir ne nepakartojamosios U., o mano nuotraukos klajotų sentimentaliose FB platybėse. Suprantu, kad kai skauda, norisi išsirėkti ant viso pasaulio. Žinau, kad palengvėja, kai juodu ant balto išguldai savo skaudulius ir suteiki jiems žodžių pavidalą. Pritariu, kad reikia visomis įmanomomis priemonėmis kovoti su nelaimingos meilės pagimdytais demonais. Tik nenorėčiau būti U. vietoje. Tiesiog. Nenorėčiau ir viskas.

Yra toks romantiškas arabų posakis. Kad mūsų kūnas gyvena kasdienybės rutinoje, o mūsų siela keliauja paskui jį tarsi kupranugaris. Ji velkasi iš lėto paskui, beviltiškai atsilikdama, nes ant kupros tempia sunkią mūsų prisiminimų (įskaitant ir nelaimingas meilės istorijas) naštą. Laikui bėgant, kupranugariui darosi vis lengviau eiti, nes jis vieną po kito nusimeta mūsų prisiminimų nešulius. Galop jis jau įstengia bėgti ristele. Kol vieną dieną, mažoje oazėje, kuri vadinasi ŠIANDIEN, jis pasiveja mus ir su mumis susilygina. Ir tuomet mes vėl pradedame džiaugtis kasdienybe. Ta diena vadinasi NAUJA PRADŽIA. Nuo jos prasideda mūsų nauja (galbūt ir vėl nelaimingos) meilės istorija.



Nuotraukos: Flickr.com