Visokie dalykai: Apie ieškojimus ir stiklo karoliukus

Kažkuriais metais, visai prieš pat Velykas, buvau romantiškai įsimylėjusi vieną tokį anglų "lordą". Netikrą, žinoma. Tiesiog taip jį vadindavau, norėdama draugiškai pašiepti šiek tiek pretenzingas jo manieras. Dūsaudavau naktimis, galvodama apie gražias jo rankas. Prisigalvodavau visokiausių keisčiausių dalykų. Pavyzdžiui, išsiunčiau jam laišką su trimis stiklo karoliukais sidabriniame voke. Kiekvienas karoliukas buvo užuomina, kuria aš skyriau savo išsvajotajam romantišką pasimatymą.

Pirmas - krištolo tyrumo - simbolizavo auštantį rytą. Jis, mano įsivaizdavimu (o naivume!), turėjo reikšti mūsų susitikimo datą ir laiką. Antras - ryškiai žydras - vėlgi mano naiviu įsitikinimu, sufleravo vietą mieste prie upės, į kurią mano "lordas" turėjo atvykti, kad surastų trečiąjį, paskutinįjį, karoliuką. Tas buvo rubino sodrumo ir mano svajonę pražilusiais smilkiniais turėjo atvesti į kambarį su raudonomis sofomis ir krištoliniais sietynais pamėgtame restorane.

Prisipažinsiu, nors ir labai gėda... Menamą valandą visa išsidabinusi, anot draugės, kaip nužengusi iš senovinio paveikslo, sėdėjau ant raudonos sofos tame restoranėlyje ir nekantraudama skaičiavau minutes. Iki to magiško momento, kai pro duris įžengs jis ir prasidės (bent jau taip tuomet galvojau) TIKRASIS gyvenimas...

Šiandien pačiai juokinga, jog tuomet tikrai nuoširdžiai tikėjau, kad meilė stipresnė už visas šaradas. Ir jis - protingasis, supratingasis, nuostabusis, genialusis - neabejotinai iššifruos sentimentalią mįslę. Spėkite iš trijų kartų, ar mano "lordas" pasirodė? Teisingai, ne! Visgi nepatikėsite, bet tuomet įsiskaudinau. Kad bėgiojau po visą miestą ieškodama kažkokių suknistų karoliukų ir tikėdamasi padovanoti kažkokiam pasipūtėliui stebuklą. Kad jis toks pats apgavikas kaip ir VISI - droviai nuleidęs akis iš anksto atsiprašo už padarytas ir būsimas klaidas, kad galėtų netrukdomas sąžinės balso skaudinti.

Praėjus pusvalandžiui, springdama ašaromis, šaukiau į telefono ragelį draugei, kad nekenčiu, kai vyrai tarsi nekalti vaikai maskuoja kvailomis šypsenomis savo pasirinkimus, kad ir kokie jie bebūtų. Kad žmonės tiesiog bijo gyventi. Ragauti, jausti, kabinti pilnais delnais savo nepakartojamą gyvenimą. Verčiau pasirenka saugų egzistavimą po stikliniu gaubtu, nei tikimybę (tegu ir vieną iš šimto), jog gali būti nesuprasti, neįvertinti ar įskaudinti. Kad aš tai jau tikrai nenoriu būti tokia!

Po dar gero pusvalandžio su ta pačia drauge iki ašarų juokėmės iš šio mano monologo ir sidabrinėmis šakutėmis knaisiojomės po nepavykusio pasimatymo likučius. Salmon tartare ir lėkštę sūrio su gruzdžia duonele. Nepaisant išlietų ant maisto sudaužytos meilės ašarų, buvo skanu.

Kol kas vis dar bandau įtikinti save, kad nereikia kurti tų stebuklingų istorijų. Nes kenkia sveikam protui, gražiai odai ir figūrai. Tačiau kiekvieną kartą - bent mintyse - vistiek veriu spalvotų karoliukų vėrinį ir tikiuosi, kad vat, E. ar B., tai jau būtinai iššifruos tą paslaptingą Da Vinčio kodą ir suvaldys manyje tūnančius angelus ir demonus.

Todėl eilinį kartą bėgioju po Senamiestį, ieškodama išnuomoti jaukiausią butą atvykstančiam manęs aplankyti Mr. Perfect. Eilinį kartą raudu draugei ant peties, kad jis ir vėl (nejaugi ir vėl?) neįminė mįslės. Kita vertus, džiugina tai, kad visos šios istorijos vienaip ar kitaip mane praturtina. Štai po paskutiniosios liko nepabaigtas pakelis kavos, pusbutelis porto ir pakelis aukščiausios kokybės itališkų makaronų. Dar keli nerealiai gražūs elektroniniai laiškai. Esu pakankamai apsirūpinusi naujai pradžiai.