Visokie dalykai, kurie įkvepia

Man kartais taip būna. Kai kažkas baigiasi, o kažkas naujo niekaip neprasideda. Kai kažkas užsitęsia per ilgai. Tada tampu pati sau nebeįdomi ir pradedu galvoti, kad visų kitų gyvenimai aplink labai įdomūs ir pilni visokių iššūkių. Tik ne mano. Visiems atsitinka visokie gražūs dalykai. Tik ne man. Va, geriausia draugė neseniai dalyvavo London Fashion Week. O sesę gerbėjas kviečia į Romą Velykų savaitgaliui. O kaip aš? Kodėl manęs niekas niekur nekviečia??

Kita draugė per atostogas lepinosi spa. Pavydu (žinoma, baltu pavydu, tikrai). Mielas draugas jau džiaugiasi pirmais pavasario malonumais ir rašo žinutes, kad geria kavą saulės atokaitoje lauko kavinėje. Nors gyvena Šiaurės Europoje, o mes, atseit, Europos centre. Lietuviška mūsų žiema, atrodo, niekada nesibaigs.

Tada suprantu, kad laikas ieškoti įkvėpimo. Kartas nuo karto visiems to prireikia, esu įsitikinusi. Žinoma, įkvėpimo šaltiniai kiekvienam individualūs. Vieni "įsikvepia" nusipirkę naują ryškiai geltoną sijoną. Praeiviai atsigręžia gatvėje - na ir kas. Smagu. Kiti - periodiškai užsiiminėja joga. Arba, jei lietuviški standartai netenkina, išvažiuoja į Indiją, Kiniją, Japoniją, Vietnamą - medituoti, ieškoti savęs ir naujų gyvenimo spalvų. Trečius įkvepia neskausmingas kasdienybės paįvairinimas - vakarėlis su draugais, šampano taurė viešbučio bare, savaitgalis prie jūros. Dar kitiems gyvybiškai svarbūs pasiekimai darbe: padėkos, viešumas, pripažinimas. Būdai įvairūs. Ne visiems vienodai tinka. Nors ir prieinami be recepto.



Aš dažniausiai įkvėpimo ieškau knygose, laikraščiuose ar žurnaluose. Tokiais momentais nusiperku visus, kokius tik galiu rasti. Tuomet skaitau, žiūriu, liečiu, uodžiu dar kvepiančius dažais lapus, gal kažkas "užkabins". Pavyzdžiui, per vieną tokią "sesiją" perskaičiau labai įkvepiantį straipsnį apie Christian Lacroix (garsų prancūzų dizainerį). Pasirodo, jį savo ruožtu kažkada įkvėpė atsitiktinai į rankas pakliuvusi knygelė iš mokyklos bibliotekos apie 1950-ųjų pabaigos Prancūzijos interjero dizainą - Philippe Julian "Les Styles". Christian susižavėjo šmaikščiai elegantiškomis knygelės iliustracijomis ir tą "šmaikštumo" atspalvį šiandien vadiname dizainerio signature. Dar daugiau, dizaineris drauge su bičiule Patrick Mauries netgi išleido savąją minėtosios knygelės versiją "Styles D'Aujourd'hui". Įdomu būtų ją pasklaidyti. Tarsi prisiliesti prie genijaus paslapties rakto.




Visgi, sutikite, labiausiai įkvepia kiti žmonės. Sėkmingi, laimingi, daug pasiekę, įdomūs, keisti. Tie, kurie, atrodo, neturi to, ko labiausiai gėdijamės savyje: visokių baimių, silpnybių, melo, nereikalingų kompromisų, vaikiško užsispyrimo ir nepamatuotų ambicijų. Tokie, kokiais patys slapčia trokštame būti. Piešiantys, fotografuojantys, kuriantys muziką, kalbantys aštuoniomis kalbomis, nenuilstamai keliaujantys po pasaulį, nepaliaujamai tobulėjantys...

Kažkurį labai lietingą pavasarį (ak, ir vėl Londone) įkvėpimo su drauge ieškojome braidydamos po balas su naujais "Hunter" botais. Abi nusipirkome identiškus modelius. Klasikinės žalios spalvos. Specialiai, kad būtų įdomiau. Kiekvieną savaitgalį meniškai apsimūturiuodavome kaklus šalikais, nusipirkdavome išsinešimui kavos ir Londono gatvėse ieškojome įkvepiančių veidų. Tada dar nieko nežinojome apie Sartorialist'o blog'ą. Tiesiog žaidėme smagų žaidimą. Iš skubančių praeivių rinkomės įkvepiančiai apsirengusius, įkvepiančiai susišukavusius, įkvepiančiai skaitančius knygas kavinės lange, įkvepiančiai besibučiuojančius.



Iš tų pasivaikščiojimų iki šiol atsimenu vyrą nepriekaištingu kostiumu, glotniai sušukuotais plaukais, kuris iš tamsios dalykinių eilučių jūros Sityje išsiskyrė ryškiai ryškiai avietinės spalvos šaliku. Arba ant šaligatvio prisėdusį praeivį stilingu švarku, bet plastikiniu maišeliu prie kojų (tuo metu, kai visi kalbėjo apie "green bag'us" ir plastikinis maišelis buvo mažiausiai neskoninga!!), įdėmiai bestudijuojantį ką tik second-hand knygyne įsigytą Rubenso albumą.

Tačiau, ar pastebėjote? Kartais visos šios mielos ir įkvepiančios detalės tėra viso labo puošnios dekoracijos. Kaip ten sakoma, stabų nereikia liesti, nes prie rankų gali prilipti paauksavimai? Dažnai pažvelgus atidžiau/pažinus labiau/įsiklausius dėmesingiau supranti, kad tavo sudievinta asmenybė iš tiesų - lygiai taip pat kaip ir tu - klysta, meluoja, abejoja, kankinasi, valgo, virškina ir šalina...Vyras avietiniu šaliku galbūt apgaudinėja savo žmoną. Žmogus, nusipirkęs Rubenso albumą, galbūt ketina pasikūrenti juo židinį.

Noriu pasakyti, kad idealių žmonių nėra. Kaip ir idealiai įkvepiančių situacijų. Kartais pamirštu, kad reikia pajudinti pirštą, kad padėčiau joms susiklostyti. Plačiau atmerkti akis, kad pamatyčiau mažus stebuklus, kai atrodo, kad niekas aplinkui nevyksta.



Visokie dalykai, kurie įkvepia:

Pistacijų ledai. Skaniausi - Bertillon, Paryžiuje, anapus upės, priešais Notre Damme katedrą. Sidabrinis medalis - Oddono's Londone, Bute Street. Juos atradau kažkurią vasaros popietę. Pamenu, grojo U2 "Far away, so close"...Vilniuje - tik In Vino. Namų gamybos.



Pušų ekstrakto vonios putos. Šimtą metų tokių niekur nemačiau. Primena vaikystę. Pabandžiau "pagoogle'inti" - sako, tokių galima gauti čia.

Laisvė. Liberty. Visomis formomis ir pavidalais.

Juodųjų serbentų džemas. Būtinai su džiūvėsėliais ir karameline arbata.



Ilgi pasivaikščiojimai lyjant lietui.

http://www.deliciousdays.com

Filmas "Breakfast at Tiffany's". Banalu, bet labai romantiška.

Londonas. Be abejo...Su savo skubančiais rytmečiais ir niekada nesibaigiančia diena.

Empti daina "Keturi milimetrai". Ačiū sesei. Nepasistiebusi dar negaliu pasiekti.



Nuotraukos: Flickr.com ir asmeninis archyvas