Visokie dalykai: Apie pabaigas ir kupranugarius

Vienas mano FB draugas prieš kelias dienas pasiskelbė, kad beveik išgijo po nelaimingos meilės. Taip gražiai poetiškai surašė viską.

Atseit, pastaruosius mėnesius jis tarsi gyveno kažkokio siaubūno pilve. Įkalintas visiškoje tamsoje. Nesuprasdamas dienų tėkmės. Bet šiandien jam atrodo, kad to velnio išperos valandos suskaičiuotos. Jis ima įžvelgti šviesą. Dar tik menkas prošvaistes, bet jos kasdien darosi vis didesnės. Ir jis (tas mano draugas) tiki, kad jau visai netrukus ims ir vėl matyti pasaulį ryškiomis spalvomis. Ir vėl iš naujo mokysis jį pamilti už nesuskaičiuojamas galimybes. O kol kas, F*** NASTY DEMONS!!!

Santrauka trumpai - vieną dieną jis sutiko Ją. Pamatė visą pasaulį jos akyse. Ji nepamatė nieko. Pasinaudojo įsimylėjusio berniuko dosnumu ir įtakingomis pažintimis. Vieną dieną susipakavusi spalvotas sukneles, kelias rankines ir krūvelę jo dovanotų knygų, išvyko ieškoti savojo princo į kitą miestą. Galbūt net į kitą žemyną. Jis pasiliko tuščiuose namuose. Vienintelis dalykas, kuris liko jam - nuotraukos ir balta jos skrybėlė ant lovos - netilpo į lagaminą.

Vaikinas išgyveno labai skaudžiai. Pasekmės - klasikinės. Numesti 12,5 kg, išrauti 136nauji žili plaukai. 28 naktys iš eilės, praleistos lovoje, prisimenant (vėl ir vėl) prarastąją mylimąją (pavadinkime ją U.). Tarsi futuristiniame kine prasuktos praeities akimirkos. Švelnioji U. matuojasi naują sijoną. Nuostabioji U. geria kavą. Gražiausioji U. važiuoja dviračiu. U. šypsosi. U. pyksta. Lyg Mikelandželo skulptūrose jo atmintyje užfiksuotos jos kūno dalys. Taisyklingas U. veido profilis. Išpuoselėtos U. rankos. Saulės nubučiuoti U. pečiai. Tu visą laiką liksi mano širdyje. U. Forever...

Tačiau vyrai nebūtų vyrai. Net ir didžiausio skausmo akivaizdoje jie sugeba mąstyti racionaliai. Savo išgyvenimus mano brangus draugas sudėjo į knygą. O mylimosios U. nuotraukas drauge su savo skausmu išplatino visai plačiajai FB draugų bendruomenei. Nesmerkiu ir neteisiu - kiekvienas su savo skausmu kovoja savaip.

Tik kažkodėl nusišypsojau prisiminusi, kad kažkurią vasarą Londone tas pats mano draugas nesėkmingai, bet labai nuoširdžiai pretendavo užimti kažkokią vietą mano širdyje ir gyvenime. Jis taip aistringai man asistavo! Kvietė mane į parodas, galerijų atidarymus, rašė eilėraščius, organizavo romantiškus piknikus...Tačiau, kad ir kaip stengiausi - prisiekiu, tikrai nuoširdžiai bandžiau - nesugebėjau įžvelgti jame savo svajonių princo (visai kaip U.!!). Todėl vieną lietingą vasaros dieną, kai jis netikėtai pabandė mane pabučiuoti, pamenu, iš tos nevilties net apsiverkiau. Žinau, labai vaikiška. Bet tuomet pasidarė taip liūdna. Štai žmogus mato manyje savo svajonių moterį, o aš, kad ir kiek bežiūrėčiau, nieko nematau.

Šiandien pasakyčiau, kad tą lietingą vasaros dieną tetrūko vieno aistros impulso ir pagrindinė knygos herojė galėjau būti aš. Ir ne nepakartojamosios U., o mano nuotraukos klajotų sentimentaliose FB platybėse. Suprantu, kad kai skauda, norisi išsirėkti ant viso pasaulio. Žinau, kad palengvėja, kai juodu ant balto išguldai savo skaudulius ir suteiki jiems žodžių pavidalą. Pritariu, kad reikia visomis įmanomomis priemonėmis kovoti su nelaimingos meilės pagimdytais demonais. Tik nenorėčiau būti U. vietoje. Tiesiog. Nenorėčiau ir viskas.

Yra toks romantiškas arabų posakis. Kad mūsų kūnas gyvena kasdienybės rutinoje, o mūsų siela keliauja paskui jį tarsi kupranugaris. Ji velkasi iš lėto paskui, beviltiškai atsilikdama, nes ant kupros tempia sunkią mūsų prisiminimų (įskaitant ir nelaimingas meilės istorijas) naštą. Laikui bėgant, kupranugariui darosi vis lengviau eiti, nes jis vieną po kito nusimeta mūsų prisiminimų nešulius. Galop jis jau įstengia bėgti ristele. Kol vieną dieną, mažoje oazėje, kuri vadinasi ŠIANDIEN, jis pasiveja mus ir su mumis susilygina. Ir tuomet mes vėl pradedame džiaugtis kasdienybe. Ta diena vadinasi NAUJA PRADŽIA. Nuo jos prasideda mūsų nauja (galbūt ir vėl nelaimingos) meilės istorija.