Man atrodo, kad aš nuolat kažką įsimylėjusi. Tiek nedaug tereikia moterims, kai pagalvoji.
Man atrodo, vyrai kartais pamiršta, kad moterys myli ausimis. Ir todėl leidžia sau apsimesti visokiais ten šekspyrais ar tagorėmis. Parašę/pasakę kažką panašaus į mano ką tik pacituotus tekstus, jie ramiai sau sapnuoja sapnus, kuriuos tuoj pat pamiršta. Tuo tarpu jų žodžių įaistrintos moterys ir mergelės spaudžia telefonus prie iškrakmolytų pagalvių, bučiuoja šviečiančius jų ekranus ir sapnuoja vestuves pievoje (ir aš taip darau, kitaip juk nežinočiau).
Apie tai, kaip jūs drauge klaidžiojate Niujorko gatvėmis ir jis būtinai dėvi blankiai melsvą drobinį šalikėlį (juk taip tiktų prie jo akių!). O paskui pradeda lyti šiltas vasaros lietus ir jūs bėgate per Centrinį Parką, prisidengę galvą savaitgalio laikraščiais. Ir juokiatės - būtinai labai jauni ir labai gražūs. Kaip iš Woody Allen'o filmo.
Arba štai - tu ir jis gaminate vakarienę jūsų mažame ką tik naujai išdažytame bute. Jis pjausto porus, tu troškini vyne šviežius moliuskus. Nuostabus vakaras, kvepiančios žvakės. Kas pasakė, kad buitis negali būti romantiška?
Tu nusišypsai pagalvojusi, kaip jis vaikiškai užsispyrė, kad miegamojo sienos būtų apkraštuotos sidabriškai pilkos spalvos linija. Atseit, visiškai baltos sienos būtų šiek tiek banalu. Ir ne meniška. Argi jis ne genijus?? Ak, kokia aš laiminga!
Arba dar - tu matai jį pasenusį, šiek tiek žilstelėjusiais plaukais, tavo vienintelį ir nepakartojamą hemingvėjų, sėdintį supamajame krėsle priešais židinį, beskaitantį Murakamį. O tu - geriausiai vis dar tokia pat jauna ir graži, apsiklojusi kojas rožiniu pledu, staiga pagalvoji- koks gražus buvo gyvenimas, likime, ačiū tau.
Taip taip, visos šitos vizijos praskrieja mūsų, moterų, galvoje kaip kometos. Viena po kitos, palikdamos savo karštomis (ar šaltomis, nebeprisimenu) uodegomis neišdildomą žymę mūsų širdyse ir smegenyse. Kol vieną dieną mus užgriūna (prisiekiu, visiškai netikėtai!) jūsų tyla...
Gerbiamieji vyrai, jei yra už ką jūsų nemylėti, tai tik už tą jūsų keistą strategiją. Kuomet išsigąstate ar šiaip apsigalvojate - tiesiog imti ir išgaruoti iš mūsų gyvenimų. Be paaiškinimų, jau tuo labiau atsiprašymų. O mes pasiliekame su tūkstančiais ir šimtais neatsakytų klausimų, kurie vietoje meilės hormonų ima šokti kadrilius mūsų galvose.
Ar aš buvau bloga lovoje? Ar aš jam pasirodžiau pernelyg pretenzinga? Ar aš jį išgąsdinau? Ar jam nepatiko mano raudonas nagų lakas? Ir t.t. ir pan. Iki begalybės. Iki 3 ryto. O jūs tuo metu greičiausiai ramiai žiūrite lovoje "Paskutinį Škotijos karalių"...
Vienas geras mano draugas kartą labai taikliai pasakė: vyrai yra tiesiog tokie - paprasti. Rašydami apie meilę jos visiškai neturi nei galvoje, nei širdyje. Čia kaip kokia graži metafora. Catch me if you love me... Prikalbėję ir prisuokę apie tą meilę netikėtai susivokia. Kad gyvena skirtinguose miestuose. Kad jei kas antrą savaitgalį skraidys pas mylimą Veroniką, nebeaplankys savo išsvajoto Tadžikistano, Argentinos ar Barselonos.
O ir projektai svarbūs. Ir pareigos atsakingos...Tiek daug darbo įdėta, negi dabar pradėsi blaškytis. O ir taip nesinori nieko keisti savo pamėgtame viengungio gyvenime. Ir, galų gale, aš juk ne koks riteris sidabriniais šarvais, aš neprivalau jos gelbėti. Aš netgi nežinau, ar sugebėsiu jai duoti geriau ir daugiau nei ji turi dabar...
P.S. Atsiprašau tų merginų ir moterų (ir kartais aš joms slapčia pavydžiu), kurios visuomet racionaliai mąsto, žino savo vertę ir todėl joms čia aprašytos problemos visiškai svetimos. Tam, kad galiausiai nuleistų savo auksinę kasą iš dramblio kaulo bokšto, jos priverčia savąjį karalaitį keliauti po nežinia kur ir kloti bokšto papėdėje raudonąsias gėleles... Aš jas nuoširdžiai gerbiu, ir kaip jau sakiau, slapčia pavydžiu. Jei jos sugalvotų įsteigti mokyklą, mielai užsirašyčiau į keletą pamokų - aš visai rimtai!
Nuotraukos: Flickr.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą