Keista, ar ne, kad kažkas sau mėgaujasi vonia vidury dienos? Kai visi dori ir garbingi piliečiai dirba arba bent jau apsimeta?:) Bet aš taip lepinu save. Apdovanoju už sunkias dienas ir naktis, praleistas besiruošiant tokiam vienam labai ambicingam egzaminui...
Taigi gulėjau šiandien saulės nušviestame vonios kambaryje panirusi į karštą vandenį ir vidury žiemos svajojau apie pavasarį. Ir tulpių savaitgalį nusipirkau. Nors, girdėjau, kažkas pasakojo, kad jau ir mimozų yra. Gražios tos mimozos, bet tokios nelietuviškos.
Pirmą kartą daugybę jų vienoje vietoje pamačiau Florencijoje kovo mėnesį per Moters dieną. Tuomet visos gatvės, visi automobiliai ir dviračiai apkaišomi geltonomis šakelėmis, o kiekvienas galantiškas italas vakarop grįžta namo nešinas gero vyno buteliu ir kvapnia mimoza. Gražu. Romantiška.
Tąkart Florencijoje, deja, ieškojau ne romantikos, o įkvėpimo. Po ilgų mėnesių besigilinant į finansų subtilybes ir betraškant derivatyvaus bankų pasaulio pamatams, norėjosi prisiliesti prie to, kas genijų rankomis sukurta ir sušildyta išliko beveik nepakitę per šimtmečius. Architektūra, skulptūros, freskos, tapyba, muzika. Ir laisva menų miesto dvasia, pulsuojanti iš kiekvienos gatvelės.
Pamenu, sutiktiems prie vakarienės stalo sausakimšame vietos restoranėlyje amerikiečiams taip ir neišdrįsau prisipažinti, kad studijuoju finansus. Kuomet išgirdau, kad jiedu iš Niujorko į Florenciją atskrido pusmečiui patyrinėti "cooking and wine" subtilybių, pasirodžiau sau tokia menka ir nuobodi su savo rinkomis ir akredityvais. Tąkart sugalvojau svajonę - pasiimti mažiausiai trijų mėnesių atostogas savo "žiauriai įtemptame" gyvenime ir viloje Toskanos kalvose mokytis restauravimo meno...
Kol kas neįgyvendinau šios, o ir daugelio kitų savo svajonių. Pavyzdžiui, paklaidžioti kreivomis Damasko gatvėmis. Arba nusipirkti persišką kilimą iš tamsiomis akimis žybsinčio ir būtinai labai inteligentiško senuko pardavėjo. Arba pagaliau įsigyti antikvarinį krištolo sietyną, tokį, į kurį mažiausiai pusmetį spoksodavau mažoje senovinių šviestuvų parduotuvėje Kensington Church Street, Londone.
Jei atvirai, net buvau pasiryžusi pusmetį padirbėti dulkių šluostytoja toje krautuvėleje, kad tik susitaupyčiau to mažo stebuklo vertę. Ak, ta biurokratija - nepavyko, deja:) O mintyse jau buvau nusipiešusi baltai pilką paveikslą su mėlynais krašteliais, kaip tas nuostabusis krištolo šedevras kabės mano tobulai elegantiškame ir jaukiame butuke Vilniaus Senamiestyje. Tiesa, ir jis vis dar tik svajonėse. Bet croissant'ais kvepia:) Kai užvirsiu kavos, šūktelėsiu, užbėkit, jei turėsit laiko.
Visokie dalykai, apie kuriuos svajojau:
- Apie apelsinų žiedų kvapo Ortigia vonios druskas - primena Romą pavasarį ir mažą bažnytėlę ant Aventino kalvos. Man patinka galvoti, kad būtent saulės šviesos žaismas jos krištoliniuose sietynuose įkvėpė H. Hesse parašyti "Stiklo karoliukų žaidimą"
- Apie naują ryškią akvamarino spalvos mažutę šilko suknelę - atleisk, brangi Coco!
- Apie croissant'us ir gerą kavą mažoje prancūziškoje kavinukėje paskutinį kovo sekmadienį - jau turėtų žydėti magnolijos (ne Vilniuje, žinoma)...
- Apie tai, kad reikia nusipirkti smilkalų "A Stroll in the Orchard" iš mažos parduotuvėles Marylebone Village (jau penktadienį skrendu į Londoną!!)
- Apie popietę su mylima drauge beplepant apie banalias kasdienybės smulkmenas, pavyzdžiui, apie neiškeptus pyragus, neperskaitytas knygas ir, be abejo, apie visokias laimingas ir nelaimingas meiles (linkėjimai, brangioji, labai pasiilgau xx)
- Apie miestus, kurių vis dar neaplankiau, nors kiekvienais metais susidarau ilgą sąrašą - ir vis persirašau jį į kitus metus...
- Truputį apie žmogų, kurio prisilietimai virpina širdį (ak..) ir apie tai, kad laikas eina gerai, kaip sakė J. Mekas
- Paskui apie tai, kad baigiasi veido kremas ir niekaip negaliu išsirinkti, kokį pirkti naują (tas pats galioja ir kvepalams). Ir, žinoma, apie tai, kodėl viskas visada baigiasi vienu metu
- O, pagaliau reikia prasidurti ausis (vos nepamiršau..)
- Ir pasisodinti narcizą į porceliano puodelį (mačiau žurnale, labai gražu)
- Galiausiai apie tai, kad kitų žmonių svajonės visada atrodo gražesnės nei tavo. Nors tikriausiai taip nėra...Kad ir kokios būtų manosios, norėčiau, kad bent 50 proc. išsipildytų. Na gerai, 75 proc. Būtų sunku atsisakyti akvamarininės svajonių suknelės:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą