Visokie dalykai, kurie kvepia Paryžiumi

Su mylima sese turime tradiciją - kasmet per jos gimtadienį apsilankyti Paryžiuje. Pabraidyti po žydinčių vyšnių žiedlapius šalia Notre Damme. Pasiklausyti, kaip čirškauja žvirbliai ant Montmartro kalvos. Užsukti į siaurame skersgatvyje pasislėpusį mažutėlaitį restoraną. Ten ant palangių ištisus metus žydi pelargonijos. Ryškiai raudonos ir rožinės. Pro jo langus matosi raudoni Montmartro stogai. Gražesnio vaizdo Paryžiuje nesu mačiusi. Kaip ir niekur nesu ragavusi skaniau paruoštų sraigių.

Popietę paryžietiška maniera mums patinka užsiimti tris kėdes (vieną sėdėti, antrą kojoms ištiesti, trečią rankinei pasidėti) Jardin du Luxembourg ir, atsukus veidus į saulę, skaityti "Mažajį Princą". Paskui nusipirkti butelį vyno, šviežią baguette ir camembert'o sūrio pas pažįstamą senuką Lotynų kvartale. Susirasti ramesnę vietelę Senos krantinėje ir taip "piknikauti" vidury miesto.

Vakare būtina pasiklysti Saint Germain'o gatvelėse ir klausytis miesto garsų. Klegesio, sklindančio iš kavinių. Vakarieniaujančių šeimų pokalbių nuotrupų pro pravirus langus. Prieš einant miegoti dar apsigobiame spalvotais pledais, įsitaisome pintuose krėsluose terasoje ir truputėlį svajojame. Apie bet ką. Visokius dalykus, kurie mūsų laukia ateityje. Būtinai patys gražiausi. Būtinai šiek tiek kvepiantys Paryžiumi...

Pirmiausiai svajojame apie šviežius ir nuodėmingai sviestinius croissant'us. Ir ištirpintu šokoladu apšlakstytus crepe'us su braškėmis ant sidabro įrankiais serviruoto vėlyvų pusryčių stalo. Kvepia ką tik užplikyta kava. Didžiulėmis skintų gėlių puokštėmis. Vasaros vėju, kuriame lengvai plevena baltos tiulio užuolaidos. Pro didelius langus sklinda švelni popietės šviesa.


Mums patinka įsivaizduoti, kaip tokiame su prancūziška elegancija įrengtame bute ilgais tingiais vasaros savaitgaliais, įsitaisius baltame fotelyje, sklaidomi laikraščiai ir žurnalai, o įdomiausios mintys pasižymimos į mažąsias "juodas" knygeles (jos greičiausiai turėtų būti ryškiai avietinės arba turkio spalvos, kad derėtų prie interjero).

Vakarėjant čia tikriausiai uždegamos dešimtys kvepiančių žvakių ir pusbalsiu skaitoma knyga. Arba šurmuliuoja draugai. Visas būrys. Susirinkę tiesiog šiaip. Be jokios progos. Penkių patiekalų vakarienei. Su daug rožinio vyno. Deklamuojama poezija, žiūrimi filmai, klausomasi muzikos, aptarinėjamos naujausios parodos ir perskaitytos knygos. Paskui - nepiktai, tik iš smalsumo - apkalbami neatėjusieji draugai ir pažįstami. Galiausiai - garsenybės ir jų apdarai. Plepama plepama plepama visą naktį.

Tomis naktimis Paryžius kvepia jazminais ir pirmosiomis rožėmis. Jos kiekvieną pavasarį taip romantiškai skleidžiasi Hotel Canavalet soduose. Dar jos kvepia žaliu upės vandeniu, senomis knygomis nuo bukinistų prekystalių ir Channel kvepalais, kai ant Pont des Arts prasilenki su įsimylėjusių penkiasdešimtmečių pora.


O paskui mūsų svajonės nuneša mus į tą dieną, kai kokioje mažutėje meno galerijoje Marais rajone, besigrožint kokia modernia "Pusryčių ant žolės" interpretacija, sutiksime SAVO žmogų. Jau beveik žinau, kaip tai turi atrodyti. Pagal mano scenarijų, jis turėtų švelniai paliesti mano petį ir ištarti kažką panašaus į "Labas, aš tavęs ieškojau". "Labas, aš tavęs laukiau", - atsakyčiau aš. Ir taip prasidėtų mūsų meilės istorija...

Nepatikėsite, bet kaskart šioje vietoje abi giliai atsidūstame. Beveik tuo pat metu. Nes abi pažadėjome, kad jo, to SAVO žmogaus, neskubinsime. Ir neviliosime žibuoklėmis kvepiančiais saldainiais. Duosime jam tiek laiko, kiek tik reikia. Tik taip nekantru į Paryžiaus kvapų puokštę įpinti dar vieną - mylimo žmogaus odos kvapą. Galbūt kitąmet. Kai žydės vyšnios.




Foto: 1 - maralina! per flickr.com; 2 - paris hotel boutique; 3 - jacques grange dizainas per trouvais; 4 - trouvais; 5 - dacespring101 per flickr.com

Apie princeses ir batus

Kartą draugė iš manęs nepiktai pasišaipė. Atseit, ji už mane turi ne tik daugiau batų, bet ir daugiau vyrų. Tąkart, žinoma, pyktelėjau. Pagalvojau, kad nėra čia ko girtis. Na, bent jau vyrų skaičiumi tai tikrai. Tačiau batų kitą dieną vis dėlto bėgau pirkti. Pasikvietusi į pagalbą kitą draugę, ištikimą tokių spontaniškų apsipirkimų patarėją. Išsimatavau kokias dvidešimt porų. Raudonų, violetinių, mėlynų, žalių ir geltonų. Aukštakulnių, "balerinų", princesiškų basučių, nusagstytų netikrais deimančiukais. Nusipirkau iš karto penkias patikusias poras. Toks didelis buvo tas noras nenusileisti draugei.

Su vyrais, turiu prisipažinti, nebuvo taip paprasta. Tuo metu kaip tik svajojau apie vestuves pievoje su savo "lordu" (pamenate, rašiau apie jį ir stiklo karoliukų žaidimus?). Jis mane vadindavo savo princese (o, kaip man tai patiko!). O aš visokiuose dalykuose ieškojau likimo siunčiamų ženklų ir patvirtinimų. Tekėti ar netekėti??? Visiškai pamiršdama, kad jis dar net nepabučiavo manęs. Bet argi tai svarbu? Kai kiekviename žingsnyje laukė ŽENKLAS.



Pavyzdžiui, vieną rytą parko tvenkinyje pamačiau visiškai baltą antytę (albinosę). Ženklas!!! Iššifravau, kad tai nenuginčijamas įrodymas, jog mano mylimasis - ypatingas, vienintelis toks visame pasaulyje. Kitą dieną tame pačiame parke virš galvos man praskriejo būrys ryškiai salotinių papūgų. Papūgos lietingame Londone? Ir dar ryškiai salotinės? Be jokios abejonės, ženklas!!! Jis reiškė ne ką kitą, o tai, koks nuostabus ir nepakartojamas, tiesiog tropikų spalvomis žėrintis gyvenimas manęs laukia su mano svajonių objektu.

Tuomet dar nežinojau, kad tos papūgos nuolatos gyvena mano minimame parke. Ir kad mano "lordas" jau visai netrukus bandys įgrūsti savo princesės koją į gerokai jai per mažą krištolo kurpaitę...



Ar pastebėjote, kad tos kurpaitės tokios nuobodžiai panašios viena į kitą? Tarsi pagamintos pagal tą patį nelabai vykusį kurpalį? Kaip ir vyrų reikalavimai tobulai moteriai. Kad būtų graži, protinga, truputį nepasiekiama, bet ir neužrietusi nosies. Kad nebūtų nusivylusi namų šeimininkė, bet, kita vertus, Barbės variantas taip pat nė iš tolo nepriimtinas. Kad pati nepasiduotų pagundai, būtų taiki ir atlaidi, pagal pareikalavimą - romantiška, kūrybiška ir paslaptinga. Po darbo - džiaugsminga ir žavi, buityje – ryžtinga ir sumani, lovoje - įsimylėjusi ir rūpestinga.

Kažkoks tarpinis variantas tarp Jackie O ir Michelle Obama, Angelinos Jolie ir Amelios iš Monmartro. Iš serijos, ieškau princesės, kuri būtų neprincesiška. Tiesą sakant, aš nežinau, ar tokių apskritai būna. Aš bent jau nė iš tolo iki tokių "netempiu".




O juk viskas būtų taip žymiai paprasčiau, pasaulis būtų toks žavingas, jei vyrus būtų galima rinktis tarsi batus (mieli vyrai, tik neįsižeiskite, prašau, čia tiesiog gryna empirika, na, suprantate, diskusijos dėlei)...

Pirma, visada žinotum, kur jų ieškoti. Prireikus (ar šiaip pramogai), tuoj pat eitum į specializuotą parduotuvę, kur viskas tvarkingai sudėliota į lentynas. Pagal kojos dydį. Taigi, jei tavo numeris 39, negaištum laiko dairydamasi į 37 dydžio batelius. Kad ir kokio nuostabumo jie bebūtų. Sutaupytum daug brangaus laiko. Ir nervų.

Antra, pasimatuotum ir priimtum griežta logika pagrįstą sprendimą. Jokių emocijų - padėtum į šoną, jei spaudžia, jei nepatogi pakulnė, jei negrabiai susiūta, jei veržia dirželis...

Na gerai, galbūt kartais pasiduotum silpnybei ir suklystum. Neatsispirtum pagundai nusipirkti svaiginančius aukštakulnius, net jei nemoki su jais vaikščioti. Arba net jei mieste, kuriame gyveni, nėra lygiai asfaltuotų šaligatvių. Bet tokius bet kada galėtum nugrūsti į spintos gilumą. Be jokio sąžinės graužimo. Nebijodama būti pasmerkta visuomenės...




Grįžtant prie princesių, neseniai vienas toks "princas", beje, labiau panašus į varlę, prisigretino prie mūsų smagaus draugių būrelio viename Vilniaus bare, ir tiesiai šviesiai išrėžė, kad ieško moters, kuri būtų "protinga, graži ir daug gertų". Ar tarp mūsų būtų tokių? Vos susilaikiau garsiai jam į akis nenusijuokusi, kad jo siūloma kurpaitė - akivaizdžiai prastai pasiūta. Smarkiai suabejojau, ar jam pavyks kam nors ją įsiūlyti, net jei idealiai tiktų.

Tuo tarpu vienas nuolatos nelaimingas mano gerbėjas (iš Mamos Čiolės laikų) prieš kelias dienas išrėkė į telefono ragelį, kad jei ir toliau elgsiuosi kaip princesė, cituoju, "garantuotai" liksiu senmergė. Nepaprastai riteriška iš jo pusės. Gal tuomet jau geriau vaikščiosiu basa, nei priimsiu jo pasiūlymą. Tegul ir žibantį Swarovski kristalais...





Nuotraukos: flickr.com

Visokie dalykai, kurių negalima nusipirkti

Prieš kelias dienas gavau laišką nuo žmogaus, kurio negirdėjau septynerius metus. Kažkada svajojau apie pasivaikšiojimus su juo vakarėjančiomis miesto gatvėmis. Mačiau mus vakarieniaujančius jazminų sode šiltais vasaros vakarais. Jis sakydavo man, kokia esu ypatinga. Ir žadėjo eiti su manimi ankstyvą rytą lesinti mieguistų paukščių mano mylimo parko tvenkinyje. Tuomet man atrodė, kad tai (turiu galvoje paukščių lesinimą) neabejotinai yra tikrojo pasiaukojimo, taigi ir rimtų ketinimų, įrodymas.

Tačiau rožinėms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Jis išvažiavo. Paliko man dovanų prancūziškos muzikos CD, F. Sagan romaną "Sveikas, liūdesy" (sutikite, labai įžvalgu) ir nepažadėjo sugrįžti. Tik sakė, visada liksiu jo širdyje. Tokia pati graži kaip pavasarėjantis Vilnius.

Ir štai, po septynerių metų - likimo ironija - pavasarėjant, gaunu jo laišką. "Mano širdele, šiuo metu man labai reikia poilsio ir gryno oro. Norėčiau atvažiuoti į Vilnių gegužės x d. Pabūčiau iki xx d. Ar galėčiau prisiglausti pas tave? Bučiuoju. Tavo, S." Tiesiog taip. Paprastai. Lyg griaustinis iš giedro dangaus. Be jokių paaiškinimų.




Lyg jo apsigyvenimas savaitei mano namuose - tarp mano knygų, drabužių, nuotraukų, svajonių ir sapnų - būtų savaime suprantamas dalykas. Lyg jis kas vakarą visus šiuos metus būtų sėdėjęs mano baltame fotelyje, apsiklojęs ryškiai violetiniu (arba pilku - priklauso nuo nuotaikos) pledu ir sklaidęs vakarinius laikraščius. Lyg kas rytą būtų drauge su manimi valgęs pusryčiams avižinius dribsnius su džiovintomis (arba šviežiomis - priklauso nuo sezono) braškėmis. Lyg būtų dalinęsis su manimi visomis tomis naktimis, kai buvo liūdna, kai skaudėjo, kai kankino nemiga ar graužė nerimas. Ką jis sau galvoja apsireikšdamas lyg niekur nieko? Neišpasakytas įžūlumas, argi ne?

Su draugėmis jau seniai esame sugalvoję tokiems atvejams pavadinimą. "Mamos Čiolės sindromas". Pamenate, tą gerąją tetą iš kadaise kultinio serialo apie turtuolių ašaras? Kurios gerumu ir atlaidumu serialo herojai patogiai naudodavosi? Gyveno savo gražius gyvenimus, o pas ją sugrįždavo tuomet, kai reikėdavo, kad kažkas paguostų, priglaustų, paglostytų galvą, o idealiu atveju - dar ir patiektų lėkštę karštos sriubos? Nežinau kaip jūs, bet aš ne vieną kartą esu vaidinusi Mamą Čiolę. Tikriausiai nėra kuo girtis, bet man visai neblogai sekdavosi.


Sakysite, sureikšminu. Skaitau tarp eilučių. Žmogus tiesiog draugiškai pasiteiravo, ar galėtų pasinaudoti svetingumu. Juk esame (gerai, buvome) draugai. Juk XXI amžius. Jokių įsipareigojimų. Galvosite, esu prikaupusi pernelyg daug neigiamų patirčių. Nesėkmingų istorijų nuosėdų. Galbūt. Neimsiu ginčytis.

Tačiau šį pavasarį ypatingai noriu atsinaujinti. Kaip sakė vienos kvailos moteriškos knygos veikėja - išmesti šlamštą už borto. Tarsi nebemielus drabužius arba knygas, kurių niekados nebeskaitysiu - atiduoti į labdaros parduotuvę visokius nereikalingus lūkesčius. Visokias pasenusias viltis. Visokias upes, į kurias, tikiu, antrą kartą nebeįbrisi.




Norisi naujų gražių minčių. Ir naujų gražių istorijų. Visokių dalykų, kurių negalima nusipirkti. Žmonių, kurie ne tik ima, bet ir duoda. Kurie bent kartą per metus parašo ilgą ilgą laišką. Pasipasakoja, kokius miestus aplankė, ką išmoko ir ką pamiršo, ką sutiko ar su kuo išsiskyrė. Su kuriais gera susitikti kavos iš ryto, juoktis, vaikčioti per lietų, gerti vyną, plepėti iki išnaktų, žaisti stalo žaidimus, leisti aitvarus, pasiklysti dideliame mieste beieškant senovinių papuošalų parduotuvės.

Tikiuosi, kad mano mandagus atsakymas neprivers S. pakeisti savo planų ir jis apsilankys Vilniuje. Juk kažkada jam čia taip patiko. Galbūt aš netgi susitiksiu su juo išgerti gaivių melionų sulčių. Bet esu tvirtai apsisprendusi šį sykį griežtai atsisakyti naujo Mamos Čiolės vaidmens. Galbūt darausi egositė, bet norėtųsi geriau atlyginamo darbo.




Visokie dalykai, kurių negalima nusipirkti

Saulėtos dienos.

Popietės miego jaukumo.

Šilumos, sklindančios iš mylimo žmogaus pirštų galiukų.

Laiko.

Debesų pilies (statyti galima, architekto išsilavinimas nebūtinas).

Prisiminimų.

Namų.

Mėlyno cukraus (jei netikėtai užkluptų liūdesys, labai tiktų arbatai pasaldinti).




Foto: 1, 3-6 Flickr.com, 2 - cologneandcotton.com