Visokie dalykai, kurie kvepia Paryžiumi

Su mylima sese turime tradiciją - kasmet per jos gimtadienį apsilankyti Paryžiuje. Pabraidyti po žydinčių vyšnių žiedlapius šalia Notre Damme. Pasiklausyti, kaip čirškauja žvirbliai ant Montmartro kalvos. Užsukti į siaurame skersgatvyje pasislėpusį mažutėlaitį restoraną. Ten ant palangių ištisus metus žydi pelargonijos. Ryškiai raudonos ir rožinės. Pro jo langus matosi raudoni Montmartro stogai. Gražesnio vaizdo Paryžiuje nesu mačiusi. Kaip ir niekur nesu ragavusi skaniau paruoštų sraigių.

Popietę paryžietiška maniera mums patinka užsiimti tris kėdes (vieną sėdėti, antrą kojoms ištiesti, trečią rankinei pasidėti) Jardin du Luxembourg ir, atsukus veidus į saulę, skaityti "Mažajį Princą". Paskui nusipirkti butelį vyno, šviežią baguette ir camembert'o sūrio pas pažįstamą senuką Lotynų kvartale. Susirasti ramesnę vietelę Senos krantinėje ir taip "piknikauti" vidury miesto.

Vakare būtina pasiklysti Saint Germain'o gatvelėse ir klausytis miesto garsų. Klegesio, sklindančio iš kavinių. Vakarieniaujančių šeimų pokalbių nuotrupų pro pravirus langus. Prieš einant miegoti dar apsigobiame spalvotais pledais, įsitaisome pintuose krėsluose terasoje ir truputėlį svajojame. Apie bet ką. Visokius dalykus, kurie mūsų laukia ateityje. Būtinai patys gražiausi. Būtinai šiek tiek kvepiantys Paryžiumi...

Pirmiausiai svajojame apie šviežius ir nuodėmingai sviestinius croissant'us. Ir ištirpintu šokoladu apšlakstytus crepe'us su braškėmis ant sidabro įrankiais serviruoto vėlyvų pusryčių stalo. Kvepia ką tik užplikyta kava. Didžiulėmis skintų gėlių puokštėmis. Vasaros vėju, kuriame lengvai plevena baltos tiulio užuolaidos. Pro didelius langus sklinda švelni popietės šviesa.


Mums patinka įsivaizduoti, kaip tokiame su prancūziška elegancija įrengtame bute ilgais tingiais vasaros savaitgaliais, įsitaisius baltame fotelyje, sklaidomi laikraščiai ir žurnalai, o įdomiausios mintys pasižymimos į mažąsias "juodas" knygeles (jos greičiausiai turėtų būti ryškiai avietinės arba turkio spalvos, kad derėtų prie interjero).

Vakarėjant čia tikriausiai uždegamos dešimtys kvepiančių žvakių ir pusbalsiu skaitoma knyga. Arba šurmuliuoja draugai. Visas būrys. Susirinkę tiesiog šiaip. Be jokios progos. Penkių patiekalų vakarienei. Su daug rožinio vyno. Deklamuojama poezija, žiūrimi filmai, klausomasi muzikos, aptarinėjamos naujausios parodos ir perskaitytos knygos. Paskui - nepiktai, tik iš smalsumo - apkalbami neatėjusieji draugai ir pažįstami. Galiausiai - garsenybės ir jų apdarai. Plepama plepama plepama visą naktį.

Tomis naktimis Paryžius kvepia jazminais ir pirmosiomis rožėmis. Jos kiekvieną pavasarį taip romantiškai skleidžiasi Hotel Canavalet soduose. Dar jos kvepia žaliu upės vandeniu, senomis knygomis nuo bukinistų prekystalių ir Channel kvepalais, kai ant Pont des Arts prasilenki su įsimylėjusių penkiasdešimtmečių pora.


O paskui mūsų svajonės nuneša mus į tą dieną, kai kokioje mažutėje meno galerijoje Marais rajone, besigrožint kokia modernia "Pusryčių ant žolės" interpretacija, sutiksime SAVO žmogų. Jau beveik žinau, kaip tai turi atrodyti. Pagal mano scenarijų, jis turėtų švelniai paliesti mano petį ir ištarti kažką panašaus į "Labas, aš tavęs ieškojau". "Labas, aš tavęs laukiau", - atsakyčiau aš. Ir taip prasidėtų mūsų meilės istorija...

Nepatikėsite, bet kaskart šioje vietoje abi giliai atsidūstame. Beveik tuo pat metu. Nes abi pažadėjome, kad jo, to SAVO žmogaus, neskubinsime. Ir neviliosime žibuoklėmis kvepiančiais saldainiais. Duosime jam tiek laiko, kiek tik reikia. Tik taip nekantru į Paryžiaus kvapų puokštę įpinti dar vieną - mylimo žmogaus odos kvapą. Galbūt kitąmet. Kai žydės vyšnios.




Foto: 1 - maralina! per flickr.com; 2 - paris hotel boutique; 3 - jacques grange dizainas per trouvais; 4 - trouvais; 5 - dacespring101 per flickr.com