Ruduo man visada patiko. Tai metas, kada galima dėvėti aksominius švarkelius ir elegantiškas vintage stiliaus kreminės spalvos pirštines. Kai takus parke nusėja kaštonai. Kai jauti ypatingą džiaugsmą saulėtą rytą nusipirkęs karštos kavos ir klausydamasis Louis Armstrong "What a Wonderful World". Ir, žinoma, rudenį visada praskaidrėja mintys. Kartais - ir jausmai.
Man šį rudenį tenka spręsti ypatingą dilemą. Tarsi kokiam moderniajam Hamletui. Tik vietoje klausimo „būti ar nebūti“, mane 3 val. ryte prabusti verčia šiek tiek romantiškesnė priežastis. Vis nepaliauju svarstyti: įsimylėti ar neįsimylėti.
Sakysite, juokinga. Ir iš tiesų. Kai pabandžiau pasidalinti savo nuogąstavimais su drauge, ji nusistebėjo. Argi gali būti kas nors nuostabiau, nei būti įsimylėjusiam? Mano pasakymas, kad nenoriu įsimylėti, skamba tarsi tvirtinimas, jog nenoriu priaugti svorio arba persišaldyti…
Artimas bičiulis bando įrodyti, kad toks klausimas apskritai yra nelogiškas. Santykiai yra kažkas labai svarbaus ir ypatingo. Jei jau kažkokiu būdu tarp dviejų kažkokiomis aplinkybėmis susitikusių žmonių kažkas tokio užsimezgė, tą „kažką“ reikia labai saugoti ir branginti.
Jis netgi remiasi tikimybių teorija. Atseit, kažkur skaitęs, kad tikimybė, jog du žmonės tuo pačiu metu jaučia vienas kitam panašius jausmus yra tik 0,0025. Kitaip tariant, tikėtis, jog tobulai taisyklingų skruostikaulių tamsiaplaukis, stulbinančiai panašus į Keanu Reeves, apie kurį galvodama praleidi mažiausiai 1438 minutes per parą, tuo pat metu dūsauja ilgėdamasis tavo tobulai gražių rankų ir širdies tyrumo, yra mažų mažiausiai naivu.
Taigi, anot bičiulio, jei jau tavo kelyje pasitaikė asmuo, kuris tau rodo aiškų prielankumą (ir jis nėra aiškiai išreikštas apgailėtinas idiotas - atleiskite už griežtą toną, bet cituoju), labai rekomenduotina jam/jai duoti šansą. Remiantis ta pačia tikimybių teorija, scenarijaus „Happily Ever After“ galimybė padidėja 200 kartų, jei santykių pradžioje gerbėjas jums jaučia šiltus jausmus (nors jūs tuo metu jam atsakyti tuo pačiu dar negalite).
Viską suprantu. Ir bičiulio racionalumas mane visada žavėjo. Netgi jo bandymai aiškinti meilę, remiantis matematikos taisyklėmis. Tačiau realybėje juk viskas kitaip. Realybėje įsimylėti gali būti... baisu. Todėl, kad ir kaip būtų juokinga, klaidžioju po dvejonių begalybę tarsi koks ežiukas rūke. Vis bandydama rasti atsakymus, kas mane verčia baimintis paties gražiausio jausmo pasaulyje.
Pirma, man atrodo, aš bijau įsimylėti būtent šiuo metu, o ne apskritai. Juk dar tik taip neseniai, tiksliau, tik praeitą šeštadienį, mane aplankė jausmas, kad esu visiškai laiminga. Čia ir dabar. Niekur kitur nenorėčiau būti. Nors vis dar beprotiškai ilgiuosi Londono ir tų ypatingų rūkais prisidengusių rytmečių, šiuo metu man ypač brangus laikas Vilniuje.
Pamėgau jaukią kepyklėlę, kur kvepia šviežiai paruošta kava, o blynai su ledais ir žemuogėmis primena vasarą. Ten susitinku su savo brangiais žmonėmis, vartau laikraščius, diskutuoju apie renesansą arba tiesiog plepu apie nieką. Nenorėčiau šių ritualų prarasti. Netgi jais dalintis. Juk mane taip įkvepia ir svaigina mano laisvė!
Antra, greičiausiai baisu įsimylėti būtent kažkokį konkretų žmogų. O kas jeigu jis vis dar nėra tikrasis TAS? Kurio laukiu, žadu neskubinti, kurio rankos, anot vieno sentimentalaus poeto, turėtų nutvilkyti lyg skaidrios medūzos pėdas? Juk po visų nelaimingų patirčių esu verta tik pačių gražiausių dalykų pasaulyje.
Ar jis mokės skaityti mano mintis, ar ir toliau gilinsis tik į antikinę literatūrą? Ar būsiu jam svarbesnė už Tarkovskio filmus? Be to (ir tai labai svarbu), ar jis gebės aistringai pamilti kaspinėlio formos makaronus su pomidorais ir šviežiu baziliku? Išvirtus al dente - būtent taip, kaip aš labiausiai mėgstu? O kas jei jis iš viso nevalgo makaronų? Arba dar blogiau – jei jam patinka raudona vonios rankšluosčių spalva? Dar tas "bagažas" – tarsi didžiulis apdulkėjęs lagaminas, prikimštas nelaimingai pasibaigusios meilės prisiminimų, lyg kokių seniai nebemadingų suknelių...
Jo akyse neišskaitau atsakymų, todėl nesijaučiu saugi. Žinau, tai taip patetiškai moteriška. Tačiau man labai svarbu. Argi galiu dėl to save kaltinti? Verčiau kaltinu nelaimingas patirtis.
Taigi, trečia, ir svarbiausia, aš labai bijau įsimylėti, nes vis dar prisimenu, kaip labai skauda. Nusivilti, apsigauti, būti apgautai, paliktai arba pačiai palikti. Tos nelaimingos pabaigos tokios iki nuobodulio vienodos. Su dienomis, kai pro ašaras nematai švelniai sprogstančių pirmųjų lapų. Naktimis, kai tarsi vaiduoklis spoksai pro langą į iškritusį sniegą ir nori drauge su juo ryte ištirpti. Tiek daug kainuoja kaskart iš naujo išsišluoti galvą ir širdį, kad nauja diena vėl imtų atrodyti tarsi baltas lapas, pilnas ne problemų, o galimybių.
Galų gale, juk meilė nėra kažkoks mielas pūkuotas senovinis žaislas, kurį šį sezoną žūtbūt reikia įsigyti e-bay/etsy/amazon už priimtiniausią kainą ir pasisodinti į lentyną. Juk nesu tiesiog eilinė kolekcionierė. Aš turiu sulaukti kažko tikro.
Vis dėl to, kažkur giliai jaučiu, kad esu neteisi, nepaisant dailiai išguldytų argumentų. Mano mielas bičiulis taip pat klysta. Meilė nėra matematika. Meilė netgi ne kažkoks ten eliksyras, reaguojantis pagal chemijos formules. Jau greičiau, meilė yra mūsų likimas, kažkieno magiška ranka surašytas žvaigždėse. Todėl jaučiu, kad jau labai greitai ateis tas vakaras, kai jis (kas jis? - dar nežinau...) paims mane už rankos ir pasakys, kad mano plaukai svaiginančiai kvepia apelsinais.
Labai gali būti, kad būtent tada mano pasaulis ims suktis greičiau. Ir mano siela prisipildys to šilto jausmo, trupučiuką kvepiančio vanile (na, jūs žinote, apie ką aš). Draugė visgi teisi - gebėjimas įsimylėti yra didžiausias stebuklas. Ypač po to, kai širdis buvo sudaužyta kokį aštuoniolika kartų... To ir laukiu. Vilniuje, kur toks gražus auksinis ruduo.
Foto: 1 -yago1.com via flickr.com; 2-Gabriela Camerotti via flickr.com; 3- Kemchi via flickr.com; 4 -flickr.com; 5 - pericomart (pericomart.blogspot.com) via flickr.com
6 - lilivanili via flickr.com
7 - katmere via flickr.com
P.S. Visos mano istorijos paremtos "tikrais gandais"...bet kokie panašumai į tam tikrus įvykius ir/ar žmones yra atsitiktiniai..
