2011 m. kovo 11 d., penktadienis

Apie dalykus, kurie (ne)gali atsitikti, ir atsitinka


Ar jums teko išgyventi situaciją, kuomet iš visos širdies trokšti, kad kažkokie dalykai atsitiktų, bet likimas niekaip nenori paklusti tavo valiai? Ir, nors labai tų dalykų lauki ir ilgiesi, jie vis delsia ateiti? Kaip, tarkime, tas ne kartą mano minėtas "tobulas" žmogus, kuris vis dar nėra tikras, ar aš jau pakankamai išmokau ir patyriau, kad jis galėtų pamaloninti mane savo apsilankymu.

Arba, atvirkščiai, kai ko nors labai nenori, bet tai vistiek atsitinka? Pavyzdžiui, trumpas elektroninis laiškas po sėkmingo (mano manymu) romantiško pasimatymo, kuriame oficialiu tonu paprašoma atleisti už sugaištą laiką ir maloniai primenama, kad nevertėtų jaudintis, nes "dėl visko kaltas" tik jis. Ir nors skaitei apie tai knygose ir girdėjai pasakojant drauges, slapčia vyleisi, kad tau pavyks išvengti tokios apgailėtinos patirties.

Tačiau viskas nepalyginamai painiau trečiuoju atveju. Tada, kai kažko geidi, puoselėji tam tikrus lūkesčius, tačiau, vos jiems išsipildžius, taip išsigąsti, kad apima noras bėgti laukais (tikrąja šio posakio prasme). Sprukti kuo toliau.




Vienas gana tipiškas pavyzdys. Štai, pavargusi nuo užsitęsusios žiemos ir sudėtingų skaitinių, ėmiausi planuoti kokią kelionę - į Berlyną, Londoną, Paryžių, Romą ar Vieną. Svajojau jos metu sutikti žavų nepažįstamąjį. Jis sektų paskui mane kelis kvartalus iki viešbučio, kad galiausiai, nedrąsiai nudelbęs akis, ryžtųsi paprašyti telefono numerio ir pakviestų vakarienės. Vakarieniautume puikiausiame restorane. Ant sienų paslaptingus šešėlius mestų senoviniai krištoliniai sietynai (ir kaip jis atspėjo, kad jie mane keri?). Jis nenuleistų nuo manęs savo susižavėjusių akių ir nepaliautų kartoti, kad laukė šios akimirkos visą gyvenimą.

Jis nekalbėtų apie nelaimingas patirtis su savo "ex", neprotingai išaugusius komunalinius mokesčius, įsiskolinimus ir kitus piniginius rūpesčius, nei naujausios kartos lygintuvus, su kuriais taip įstabiai paprasta išlyginti marškinius. Nepūstų miglos į akis, girdamasis savo moksliniais tyrimais klinikinės psichologijos srityje, ir necituotų Šekspyro "Audros", kad galutinai priblokštų mane savo literatūriniu išprūsimu.

Palydėjęs į viešbutį, nepasisiūlytų ištuštinti mano mini baro, o, sutikęs smerkiantį mano žvilgsnį, kvailai nenusišieptų ir nepasiteisintų, kad, neva, šiuos žodžius ištarė ne jis, garbingasis daktaras Džekilas, bet niekingasis Misteris Haidas, kuris kartais, prieš jo valią, užvaldo jo kūną ir protą. Verčiau romantiškai priklauptų ir pažadėtų laukti manęs tiek, kiek aš nuspręsiu reikalinga. O jau kitą dieną praneštų nusipirkęs bilietą savaitgaliui į Vilnių…




Bet, voilà - vos tik taip atsitinka - kažkas netikėtai apsiverčia galvoje. Kai savaitgalio rytą pirmas laiškas elektroninio pašto dėžutėje džiaugsmingais šauktukais tau iškilmingai praneša, kad bilietas į Vilnių (beje, neįtikėtinai brangus, vos ne kaip į Niujorką), xx savaitgaliui išpirktas, norisi stipriai užsimerkti ir iš visų jėgų patrinti kumščiais akis. Atsimerkus suvokti, kad tau tik prisisapnavo, ir kad niekas realybėje nesiilgi tavęs "labiau nei Karibų vasaros". Kad niekas - va taip atvirai - juodu ant balto, neketina brautis į tavo šalį, miestą, namus ir bandyti su tavimi "artimiau susipažinti".

Kai akių-kumščių pratimas visgi nepadeda, suvoki, kad iš esmės netgi niekam negali pasiguosti, nes juk pati to norėjai. Laukei, svajojai, skaitei kūrybinės vizualizacijos knygeles ir mokeisi atitinkamos metodikos. Prisimeni (pavėluotai) gana nuvalkiotą patarimą, kad svajoti reikia atsargiai. Kreipiesi pagalbos į Google, kas belieka? Tačiau jau po kokių penkiolikos minučių puoli į neviltį. Jei interneto platybėse gali surasti mažiausiai 50 000 tinklalapių, mokančių paprastus žmones, kaip pasiekti trokštamų dalykų vien tik savo minčių galia, nėra nė vieno (patikrinta), kuris patartų, kaip etiškai atsikratyti kūrybine minties galia sukurtų "produktų".




Po bemiegės nakties viskas kažkaip paiškėja - imi tikėti, kad rytas iš tiesų protingesnis už vakarą. Palengvėja, nes supranti, kad turi laisvę rinktis. Gali tyliai graužtis, skendėti gilioje neviltyje ir su nerimu laukti to xx savaitgalio. Kuris iš anksto pasmerktas žlugti, nes gi "taip surašyta žvaigždėse". Kitaip tariant, renkiesi Liūdnojo Vaizdo Riterio vaidmenį. Žinoma, niekada nevėlu sugrįžti ir prie mano ne kartą minėto Mamos Čiolės personažo. Įtikėti, kad šis "turistas" jau tikrai bus TAS, ir suskubti apibėgti geriausias Senamiesčio krautuves, kad mielasis svečias nepasigestų savo mėgiamų skanėstų ar stiklinės gryno Alpių vandens prie lovos, jei naktimis jį atsitiktinai kankina troškulys.

Galiausiai, galima nedaryti nieko. Pasileisti pasroviui ir žiūrėti, anot vienos dainos, galbūt kažkas iš to išeis (pavyzdžiui, jis išsigąs išvydęs Vilniaus viešbučių kainas ir nuspręs verčiau apsilankyti tuose pačiuose Karibuose - juokauju!). Arba viską laimėsi, arba viską praloši.

Kaip sako viena gera mano draugė, pamėgdžiodama garsų aktorių, yra tik dvi alternatyvos: "oh sh…" arba "what if". Ir nėra taip jau akivaizdu, kuri iš jų labiau teisinga. Faktas tas, kad pavasarėjant eilinį kartą supranti, jog gyvenimas visgi nėra teatras. Tiesiog pernelyg dažnai tiek mes patys trokštame vaidinti, tiek tikimės, kad kitas suras mūsų slapčia po pagalve iš ryto pakištą scenarijų.




Foto: flickr.com

2011 m. sausio 31 d., pirmadienis

Apie tobulumą ir Vilniaus panoramą


Jei pasakysite, kad niekada nesvajojote sutikti "tobulo" žmogaus, nepatikėsiu. "To/Tos", tik jums vienam skirtojo, kuris mylėtų jus už tai, koks esate - pageidautina, pirmiausiai, už visus jūsų trūkumus ir silpnybes? Juk apie tai kuriamos knygos ir sentimentalios dainos. Vieni žada "jam" numegzti vilnones kojines, kad šilta būtų, ir kerėti prabangiausiais naktiniais. Kiti tikisi, kad "jis" bus toks nuovokus, jog, paprašius padaryti arbatos su dviem šaukšteliais cukraus, žinos, kad iš tiesų reikia įdėti tris. Aš, pavyzdžiui, svajodama apie "jį", prirašiau kokius keturis dienoraščio tomus...

Jis mylės mane už tai, kad žaviuosi žydinčiomis magnolijomis, ir nuolat įsiveliu į keistas juokingas istorijas. Kad tikiu mažais stebuklais ir mėgstu balerinų batelius. Kad kartais nežinau, ko noriu, ir droviuosi svetimų žmonių. Kad, kai skaitau, juokingai judinu lūpas. Kad kartais noriu pabūti viena. Kad nemoku tobulai išlyginti marškinių, o indišką "curry" gaminu žymiai prasčiau nei jo buvusioji mergina. Kitaip tariant, labiausiai už viską pasaulyje norėjau, kad "mano" žmogus mylėtų mane už savybes, kurios man pačiai tuo metu atrodė manyje patraukliausios.



Tačiau tikėdamasi, kad mano "tobulas" vyras mylės mane tokią visą netobulą, jam kėliau, pavadinkime, gana griežtus reikalavimus. Pavyzdžiui, tvirtai žinojau, kad jis būtinai turės gražias išpuoselėtas rankas. Negana to, nuo jų prisilietimų kūną nusės šiurpuliukai. Ir dar ne viskas - tie šiurpuliukai maloniai pasklis pilve milijonais plazdančių drugelių…

Žinojau netgi, kaip turėtų atrodyti mūsų "tobuli" rytai: su daug juoko, apelsinų sultimis, jogurtu ir prisirpusiomis vyšniomis pusryčiams. Mes eitume gerti rytinės kavos į kavinukę, kur pažįstamos padavėjos nesunkiai mums įsiūlytų ką tik iškeptų croissant'ų. Valgytume nepaleisdami vienas kito rankų. Skaitytume laikraščius. Kartais jis pakeltų akis ir šypsodamasis imtų pasakoti. Apie savo darbą, apie knygą, kurią skaito, apie naują CD, kurį nusipirko užvakar, apie senovės karo meno kursus, į kuriuos nusitempė draugas. Aš klausyčiausi, taip pat šypsočiausi ir galvočiau, kad myliu jį taip, kaip dar nieko niekada nemylėjau. Ir kad esu labai laiminga, pagaliau sutikusi "savo" žmogų.



Vienas itin intelektualus bičiulis, išklausęs šią mano istoriją, taikliai pastebėjo, kad didžiausia mano klaida yra noras savintis, "turėti" meilės ar žavėjimosi objektą. Mes visi, arba beveik (teisingumo dėlei) visi, sutikę kažką panašaus į nemigos naktimis tūkstančius kartų mintyse tapytą "tobulo" partnerio paveikslą, imame trokšti jį įrėminti ir pasikabinti ant sienos. Kitaip tariant, užsigeidžiame, kad jis ar ji besąlygiškai mums priklausytų. Dar daugiau, mes esame taip pasiilgę tos tikrosios, "tobulos" meilės, kad, vos tik suradę menkiausią užuominą į šį jausmą, klaidingai viliamės, kad štai (pagaliau!) atsirado žmogus, kuriam lemta išpildyti mūsų svajones ir romantiškus lūkesčius. Paradoksalu, tačiau taip niekuomet nesielgiame iš esmės analogiškose, tačiau su širdies reikalais tiesiogiai nesusijusiose, situacijose.

Tarkime, man labai patinka Vilniaus panorama nuo Subačiaus regyklos. Kiekvieną kartą važiuodama pro šalį ja gėriuosi. Tobulas vaizdas! Tačiau juk staiga neužsigeidžiu, kad ji man priklausytų? Negriežiu dantimis kas kartą, kai pastebiu, jog Vilniaus danguje iškilo naujas dangoraižis ar kažkur įsižiebė nauji žibintai? Na gerai, gal kartais ir piktinuosi, paburbu sau tyliai. Nes juk nukrypstama nuo mano tobulumo koncepcijos, ir tai - neįtikėtina - be mano sutikimo! Bet netgi tuomet neisiimu kokių destruktyvių kvailysčių, pavyzdžiui, juk nesugalvoju balotiruotis į Vilniaus merus??

Kodėl tuomet, jei meilės objektas neatitinka mano lūkesčių, kenčiu ir dar visiems aplinkui skundžiuosi, kad, ojojoj, eilinį kartą nepasisekė, nes A. ar J. ir vėl nebuvo "tas"? Kodėl vengiu tiesiog gyventi, pažinti ir mokytis pamilti žmogų, nesprausdama jo į iš anksto mano kruopščiai nukaltus rėmus? Juk pati, ak, kaip nenoriu, būti keičiama ir/ar tobulinama. Juk ilgiuosi sutikti "tą", kuris žavėsis mano keistybėmis ir mylės mano trūkumus...




Pamenu, buvusiajam draugui labai nepatiko mano įprotis prie lovos pasimerkti šviežių gėlių. Ypač jį erzino geltonieji narcizai. Bandydama jam įtikti, stengiausi atsikratyti šio ir dar daugelio kitų, jo galva, netinkamų savo pomėgių. Nepaisant mano pastangų, jis nusprendė santykius užbaigti, nes neatitikau jo "tobulos" partnerės, o juo labiau, žmonos, įvaizdžio. Juokinga, kad po kelerių metų, kai netikėtai susidūrėmė gatvėje ir užsukome į kavinę pasišnekučiuoti, jis nebeprisiminė, kaip naktimis praktikuodavausi iškepti jam tobulą jautienos kepsnį. Paminėjo tik narcizus. Sakė, skaudžiai primena mane…

P.S. Nuoširdžiai dėkoju P. už epizodą apie Subačiaus regyklą ir kitas įžvalgas, kurios man padėjo prisiminti, ką - netikėtai pačiai sau - jau buvau bepamirštanti...

foto: flickr.com ir http://community.livejournal.com/Carmen Chan