Prieš kelias dienas gavau laišką nuo žmogaus, kurio negirdėjau septynerius metus. Kažkada svajojau apie pasivaikšiojimus su juo vakarėjančiomis miesto gatvėmis. Mačiau mus vakarieniaujančius jazminų sode šiltais vasaros vakarais. Jis sakydavo man, kokia esu ypatinga. Ir žadėjo eiti su manimi ankstyvą rytą lesinti mieguistų paukščių mano mylimo parko tvenkinyje. Tuomet man atrodė, kad tai (turiu galvoje paukščių lesinimą) neabejotinai yra tikrojo pasiaukojimo, taigi ir rimtų ketinimų, įrodymas.
Tačiau rožinėms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Jis išvažiavo. Paliko man dovanų prancūziškos muzikos CD, F. Sagan romaną "Sveikas, liūdesy" (sutikite, labai įžvalgu) ir nepažadėjo sugrįžti. Tik sakė, visada liksiu jo širdyje. Tokia pati graži kaip pavasarėjantis Vilnius.
Ir štai, po septynerių metų - likimo ironija - pavasarėjant, gaunu jo laišką. "Mano širdele, šiuo metu man labai reikia poilsio ir gryno oro. Norėčiau atvažiuoti į Vilnių gegužės x d. Pabūčiau iki xx d. Ar galėčiau prisiglausti pas tave? Bučiuoju. Tavo, S." Tiesiog taip. Paprastai. Lyg griaustinis iš giedro dangaus. Be jokių paaiškinimų.
Lyg jo apsigyvenimas savaitei mano namuose - tarp mano knygų, drabužių, nuotraukų, svajonių ir sapnų - būtų savaime suprantamas dalykas. Lyg jis kas vakarą visus šiuos metus būtų sėdėjęs mano baltame fotelyje, apsiklojęs ryškiai violetiniu (arba pilku - priklauso nuo nuotaikos) pledu ir sklaidęs vakarinius laikraščius. Lyg kas rytą būtų drauge su manimi valgęs pusryčiams avižinius dribsnius su džiovintomis (arba šviežiomis - priklauso nuo sezono) braškėmis. Lyg būtų dalinęsis su manimi visomis tomis naktimis, kai buvo liūdna, kai skaudėjo, kai kankino nemiga ar graužė nerimas. Ką jis sau galvoja apsireikšdamas lyg niekur nieko? Neišpasakytas įžūlumas, argi ne?
Su draugėmis jau seniai esame sugalvoję tokiems atvejams pavadinimą. "Mamos Čiolės sindromas". Pamenate, tą gerąją tetą iš kadaise kultinio serialo apie turtuolių ašaras? Kurios gerumu ir atlaidumu serialo herojai patogiai naudodavosi? Gyveno savo gražius gyvenimus, o pas ją sugrįždavo tuomet, kai reikėdavo, kad kažkas paguostų, priglaustų, paglostytų galvą, o idealiu atveju - dar ir patiektų lėkštę karštos sriubos? Nežinau kaip jūs, bet aš ne vieną kartą esu vaidinusi Mamą Čiolę. Tikriausiai nėra kuo girtis, bet man visai neblogai sekdavosi.
Sakysite, sureikšminu. Skaitau tarp eilučių. Žmogus tiesiog draugiškai pasiteiravo, ar galėtų pasinaudoti svetingumu. Juk esame (gerai, buvome) draugai. Juk XXI amžius. Jokių įsipareigojimų. Galvosite, esu prikaupusi pernelyg daug neigiamų patirčių. Nesėkmingų istorijų nuosėdų. Galbūt. Neimsiu ginčytis.
Tačiau šį pavasarį ypatingai noriu atsinaujinti. Kaip sakė vienos kvailos moteriškos knygos veikėja - išmesti šlamštą už borto. Tarsi nebemielus drabužius arba knygas, kurių niekados nebeskaitysiu - atiduoti į labdaros parduotuvę visokius nereikalingus lūkesčius. Visokias pasenusias viltis. Visokias upes, į kurias, tikiu, antrą kartą nebeįbrisi.
Norisi naujų gražių minčių. Ir naujų gražių istorijų. Visokių dalykų, kurių negalima nusipirkti. Žmonių, kurie ne tik ima, bet ir duoda. Kurie bent kartą per metus parašo ilgą ilgą laišką. Pasipasakoja, kokius miestus aplankė, ką išmoko ir ką pamiršo, ką sutiko ar su kuo išsiskyrė. Su kuriais gera susitikti kavos iš ryto, juoktis, vaikčioti per lietų, gerti vyną, plepėti iki išnaktų, žaisti stalo žaidimus, leisti aitvarus, pasiklysti dideliame mieste beieškant senovinių papuošalų parduotuvės.
Tikiuosi, kad mano mandagus atsakymas neprivers S. pakeisti savo planų ir jis apsilankys Vilniuje. Juk kažkada jam čia taip patiko. Galbūt aš netgi susitiksiu su juo išgerti gaivių melionų sulčių. Bet esu tvirtai apsisprendusi šį sykį griežtai atsisakyti naujo Mamos Čiolės vaidmens. Galbūt darausi egositė, bet norėtųsi geriau atlyginamo darbo.
Visokie dalykai, kurių negalima nusipirkti
Saulėtos dienos.
Popietės miego jaukumo.
Šilumos, sklindančios iš mylimo žmogaus pirštų galiukų.
Laiko.
Debesų pilies (statyti galima, architekto išsilavinimas nebūtinas).
Prisiminimų.
Namų.
Mėlyno cukraus (jei netikėtai užkluptų liūdesys, labai tiktų arbatai pasaldinti).
Foto: 1, 3-6 Flickr.com, 2 - cologneandcotton.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą