Ar jums teko išgyventi situaciją, kuomet iš visos širdies trokšti, kad kažkokie dalykai atsitiktų, bet likimas niekaip nenori paklusti tavo valiai? Ir, nors labai tų dalykų lauki ir ilgiesi, jie vis delsia ateiti? Kaip, tarkime, tas ne kartą mano minėtas "tobulas" žmogus, kuris vis dar nėra tikras, ar aš jau pakankamai išmokau ir patyriau, kad jis galėtų pamaloninti mane savo apsilankymu.
Arba, atvirkščiai, kai ko nors labai nenori, bet tai vistiek atsitinka? Pavyzdžiui, trumpas elektroninis laiškas po sėkmingo (mano manymu) romantiško pasimatymo, kuriame oficialiu tonu paprašoma atleisti už sugaištą laiką ir maloniai primenama, kad nevertėtų jaudintis, nes "dėl visko kaltas" tik jis. Ir nors skaitei apie tai knygose ir girdėjai pasakojant drauges, slapčia vyleisi, kad tau pavyks išvengti tokios apgailėtinos patirties.
Tačiau viskas nepalyginamai painiau trečiuoju atveju. Tada, kai kažko geidi, puoselėji tam tikrus lūkesčius, tačiau, vos jiems išsipildžius, taip išsigąsti, kad apima noras bėgti laukais (tikrąja šio posakio prasme). Sprukti kuo toliau.
Vienas gana tipiškas pavyzdys. Štai, pavargusi nuo užsitęsusios žiemos ir sudėtingų skaitinių, ėmiausi planuoti kokią kelionę - į Berlyną, Londoną, Paryžių, Romą ar Vieną. Svajojau jos metu sutikti žavų nepažįstamąjį. Jis sektų paskui mane kelis kvartalus iki viešbučio, kad galiausiai, nedrąsiai nudelbęs akis, ryžtųsi paprašyti telefono numerio ir pakviestų vakarienės. Vakarieniautume puikiausiame restorane. Ant sienų paslaptingus šešėlius mestų senoviniai krištoliniai sietynai (ir kaip jis atspėjo, kad jie mane keri?). Jis nenuleistų nuo manęs savo susižavėjusių akių ir nepaliautų kartoti, kad laukė šios akimirkos visą gyvenimą.
Jis nekalbėtų apie nelaimingas patirtis su savo "ex", neprotingai išaugusius komunalinius mokesčius, įsiskolinimus ir kitus piniginius rūpesčius, nei naujausios kartos lygintuvus, su kuriais taip įstabiai paprasta išlyginti marškinius. Nepūstų miglos į akis, girdamasis savo moksliniais tyrimais klinikinės psichologijos srityje, ir necituotų Šekspyro "Audros", kad galutinai priblokštų mane savo literatūriniu išprūsimu.
Palydėjęs į viešbutį, nepasisiūlytų ištuštinti mano mini baro, o, sutikęs smerkiantį mano žvilgsnį, kvailai nenusišieptų ir nepasiteisintų, kad, neva, šiuos žodžius ištarė ne jis, garbingasis daktaras Džekilas, bet niekingasis Misteris Haidas, kuris kartais, prieš jo valią, užvaldo jo kūną ir protą. Verčiau romantiškai priklauptų ir pažadėtų laukti manęs tiek, kiek aš nuspręsiu reikalinga. O jau kitą dieną praneštų nusipirkęs bilietą savaitgaliui į Vilnių…
Bet, voilà - vos tik taip atsitinka - kažkas netikėtai apsiverčia galvoje. Kai savaitgalio rytą pirmas laiškas elektroninio pašto dėžutėje džiaugsmingais šauktukais tau iškilmingai praneša, kad bilietas į Vilnių (beje, neįtikėtinai brangus, vos ne kaip į Niujorką), xx savaitgaliui išpirktas, norisi stipriai užsimerkti ir iš visų jėgų patrinti kumščiais akis. Atsimerkus suvokti, kad tau tik prisisapnavo, ir kad niekas realybėje nesiilgi tavęs "labiau nei Karibų vasaros". Kad niekas - va taip atvirai - juodu ant balto, neketina brautis į tavo šalį, miestą, namus ir bandyti su tavimi "artimiau susipažinti".
Kai akių-kumščių pratimas visgi nepadeda, suvoki, kad iš esmės netgi niekam negali pasiguosti, nes juk pati to norėjai. Laukei, svajojai, skaitei kūrybinės vizualizacijos knygeles ir mokeisi atitinkamos metodikos. Prisimeni (pavėluotai) gana nuvalkiotą patarimą, kad svajoti reikia atsargiai. Kreipiesi pagalbos į Google, kas belieka? Tačiau jau po kokių penkiolikos minučių puoli į neviltį. Jei interneto platybėse gali surasti mažiausiai 50 000 tinklalapių, mokančių paprastus žmones, kaip pasiekti trokštamų dalykų vien tik savo minčių galia, nėra nė vieno (patikrinta), kuris patartų, kaip etiškai atsikratyti kūrybine minties galia sukurtų "produktų".
Po bemiegės nakties viskas kažkaip paiškėja - imi tikėti, kad rytas iš tiesų protingesnis už vakarą. Palengvėja, nes supranti, kad turi laisvę rinktis. Gali tyliai graužtis, skendėti gilioje neviltyje ir su nerimu laukti to xx savaitgalio. Kuris iš anksto pasmerktas žlugti, nes gi "taip surašyta žvaigždėse". Kitaip tariant, renkiesi Liūdnojo Vaizdo Riterio vaidmenį. Žinoma, niekada nevėlu sugrįžti ir prie mano ne kartą minėto Mamos Čiolės personažo. Įtikėti, kad šis "turistas" jau tikrai bus TAS, ir suskubti apibėgti geriausias Senamiesčio krautuves, kad mielasis svečias nepasigestų savo mėgiamų skanėstų ar stiklinės gryno Alpių vandens prie lovos, jei naktimis jį atsitiktinai kankina troškulys.
Galiausiai, galima nedaryti nieko. Pasileisti pasroviui ir žiūrėti, anot vienos dainos, galbūt kažkas iš to išeis (pavyzdžiui, jis išsigąs išvydęs Vilniaus viešbučių kainas ir nuspręs verčiau apsilankyti tuose pačiuose Karibuose - juokauju!). Arba viską laimėsi, arba viską praloši.
Kaip sako viena gera mano draugė, pamėgdžiodama garsų aktorių, yra tik dvi alternatyvos: "oh sh…" arba "what if". Ir nėra taip jau akivaizdu, kuri iš jų labiau teisinga. Faktas tas, kad pavasarėjant eilinį kartą supranti, jog gyvenimas visgi nėra teatras. Tiesiog pernelyg dažnai tiek mes patys trokštame vaidinti, tiek tikimės, kad kitas suras mūsų slapčia po pagalve iš ryto pakištą scenarijų.
Foto: flickr.com
