Visokie dalykai apie dvejonių begalybę ir mylimiausią vonios rankšluosčių spalvą

Ruduo man visada patiko. Tai metas, kada galima dėvėti aksominius švarkelius ir elegantiškas vintage stiliaus kreminės spalvos pirštines. Kai takus parke nusėja kaštonai. Kai jauti ypatingą džiaugsmą saulėtą rytą nusipirkęs karštos kavos ir klausydamasis Louis Armstrong "What a Wonderful World". Ir, žinoma, rudenį visada praskaidrėja mintys. Kartais - ir jausmai.

Man šį rudenį tenka spręsti ypatingą dilemą. Tarsi kokiam moderniajam Hamletui. Tik vietoje klausimo „būti ar nebūti“, mane 3 val. ryte prabusti verčia šiek tiek romantiškesnė priežastis. Vis nepaliauju svarstyti: įsimylėti ar neįsimylėti.

Sakysite, juokinga. Ir iš tiesų. Kai pabandžiau pasidalinti savo nuogąstavimais su drauge, ji nusistebėjo. Argi gali būti kas nors nuostabiau, nei būti įsimylėjusiam? Mano pasakymas, kad nenoriu įsimylėti, skamba tarsi tvirtinimas, jog nenoriu priaugti svorio arba persišaldyti…



Artimas bičiulis bando įrodyti, kad toks klausimas apskritai yra nelogiškas. Santykiai yra kažkas labai svarbaus ir ypatingo. Jei jau kažkokiu būdu tarp dviejų kažkokiomis aplinkybėmis susitikusių žmonių kažkas tokio užsimezgė, tą „kažką“ reikia labai saugoti ir branginti.

Jis netgi remiasi tikimybių teorija. Atseit, kažkur skaitęs, kad tikimybė, jog du žmonės tuo pačiu metu jaučia vienas kitam panašius jausmus yra tik 0,0025. Kitaip tariant, tikėtis, jog tobulai taisyklingų skruostikaulių tamsiaplaukis, stulbinančiai panašus į Keanu Reeves, apie kurį galvodama praleidi mažiausiai 1438 minutes per parą, tuo pat metu dūsauja ilgėdamasis tavo tobulai gražių rankų ir širdies tyrumo, yra mažų mažiausiai naivu.

Taigi, anot bičiulio, jei jau tavo kelyje pasitaikė asmuo, kuris tau rodo aiškų prielankumą (ir jis nėra aiškiai išreikštas apgailėtinas idiotas - atleiskite už griežtą toną, bet cituoju), labai rekomenduotina jam/jai duoti šansą. Remiantis ta pačia tikimybių teorija, scenarijaus „Happily Ever After“ galimybė padidėja 200 kartų, jei santykių pradžioje gerbėjas jums jaučia šiltus jausmus (nors jūs tuo metu jam atsakyti tuo pačiu dar negalite).



Viską suprantu. Ir bičiulio racionalumas mane visada žavėjo. Netgi jo bandymai aiškinti meilę, remiantis matematikos taisyklėmis. Tačiau realybėje juk viskas kitaip. Realybėje įsimylėti gali būti... baisu. Todėl, kad ir kaip būtų juokinga, klaidžioju po dvejonių begalybę tarsi koks ežiukas rūke. Vis bandydama rasti atsakymus, kas mane verčia baimintis paties gražiausio jausmo pasaulyje.

Pirma, man atrodo, aš bijau įsimylėti būtent šiuo metu, o ne apskritai. Juk dar tik taip neseniai, tiksliau, tik praeitą šeštadienį, mane aplankė jausmas, kad esu visiškai laiminga. Čia ir dabar. Niekur kitur nenorėčiau būti. Nors vis dar beprotiškai ilgiuosi Londono ir tų ypatingų rūkais prisidengusių rytmečių, šiuo metu man ypač brangus laikas Vilniuje.

Pamėgau jaukią kepyklėlę, kur kvepia šviežiai paruošta kava, o blynai su ledais ir žemuogėmis primena vasarą. Ten susitinku su savo brangiais žmonėmis, vartau laikraščius, diskutuoju apie renesansą arba tiesiog plepu apie nieką. Nenorėčiau šių ritualų prarasti. Netgi jais dalintis. Juk mane taip įkvepia ir svaigina mano laisvė!



Antra, greičiausiai baisu įsimylėti būtent kažkokį konkretų žmogų. O kas jeigu jis vis dar nėra tikrasis TAS? Kurio laukiu, žadu neskubinti, kurio rankos, anot vieno sentimentalaus poeto, turėtų nutvilkyti lyg skaidrios medūzos pėdas? Juk po visų nelaimingų patirčių esu verta tik pačių gražiausių dalykų pasaulyje.

Ar jis mokės skaityti mano mintis, ar ir toliau gilinsis tik į antikinę literatūrą? Ar būsiu jam svarbesnė už Tarkovskio filmus? Be to (ir tai labai svarbu), ar jis gebės aistringai pamilti kaspinėlio formos makaronus su pomidorais ir šviežiu baziliku? Išvirtus al dente - būtent taip, kaip aš labiausiai mėgstu? O kas jei jis iš viso nevalgo makaronų? Arba dar blogiau – jei jam patinka raudona vonios rankšluosčių spalva? Dar tas "bagažas" – tarsi didžiulis apdulkėjęs lagaminas, prikimštas nelaimingai pasibaigusios meilės prisiminimų, lyg kokių seniai nebemadingų suknelių...

Jo akyse neišskaitau atsakymų, todėl nesijaučiu saugi. Žinau, tai taip patetiškai moteriška. Tačiau man labai svarbu. Argi galiu dėl to save kaltinti? Verčiau kaltinu nelaimingas patirtis.



Taigi, trečia, ir svarbiausia, aš labai bijau įsimylėti, nes vis dar prisimenu, kaip labai skauda. Nusivilti, apsigauti, būti apgautai, paliktai arba pačiai palikti. Tos nelaimingos pabaigos tokios iki nuobodulio vienodos. Su dienomis, kai pro ašaras nematai švelniai sprogstančių pirmųjų lapų. Naktimis, kai tarsi vaiduoklis spoksai pro langą į iškritusį sniegą ir nori drauge su juo ryte ištirpti. Tiek daug kainuoja kaskart iš naujo išsišluoti galvą ir širdį, kad nauja diena vėl imtų atrodyti tarsi baltas lapas, pilnas ne problemų, o galimybių.

Galų gale, juk meilė nėra kažkoks mielas pūkuotas senovinis žaislas, kurį šį sezoną žūtbūt reikia įsigyti e-bay/etsy/amazon už priimtiniausią kainą ir pasisodinti į lentyną. Juk nesu tiesiog eilinė kolekcionierė. Aš turiu sulaukti kažko tikro.



Vis dėl to, kažkur giliai jaučiu, kad esu neteisi, nepaisant dailiai išguldytų argumentų. Mano mielas bičiulis taip pat klysta. Meilė nėra matematika. Meilė netgi ne kažkoks ten eliksyras, reaguojantis pagal chemijos formules. Jau greičiau, meilė yra mūsų likimas, kažkieno magiška ranka surašytas žvaigždėse. Todėl jaučiu, kad jau labai greitai ateis tas vakaras, kai jis (kas jis? - dar nežinau...) paims mane už rankos ir pasakys, kad mano plaukai svaiginančiai kvepia apelsinais.

Labai gali būti, kad būtent tada mano pasaulis ims suktis greičiau. Ir mano siela prisipildys to šilto jausmo, trupučiuką kvepiančio vanile (na, jūs žinote, apie ką aš). Draugė visgi teisi - gebėjimas įsimylėti yra didžiausias stebuklas. Ypač po to, kai širdis buvo sudaužyta kokį aštuoniolika kartų... To ir laukiu. Vilniuje, kur toks gražus auksinis ruduo.



Foto: 1 -yago1.com via flickr.com; 2-Gabriela Camerotti via flickr.com; 3- Kemchi via flickr.com; 4 -flickr.com; 5 - pericomart (pericomart.blogspot.com) via flickr.com
6 - lilivanili via flickr.com
7 - katmere via flickr.com

P.S. Visos mano istorijos paremtos "tikrais gandais"...bet kokie panašumai į tam tikrus įvykius ir/ar žmones yra atsitiktiniai..

Apie satelitus ir vasaros naktis

Nežinau, kaip jūs, bet aš labai myliu vasaros naktis. Kai šiluma alsuojantis ir liepų žiedais kvepiantis oras apgaubia pečius, o lėtai temstančiame danguje laigo neskubančios miegoti kregždės. Kai miestas prisipildo tingaus šurmulio, ir lauko kavinėse susitikę draugai ar pažįstami kelia taures už naujas pradžias, laimingas pabaigas, o kartais tiesiog už malonumą pailsėti tarpinėje stotelėje.

Tokiomis naktimis, kai vis dar kvepia kaitra, įsitaisau tarp spalvotų pagalvėlių savo terasoje ir geriu žalią arbatą, truputį pagardintą migdolais. Ir laukiu, kol įsižiebs pirmosios žvaigždės. Mėgstu ieškoti akimis šalta šviesa spindinčių taškelių, kurie ryškiai dega, tačiau neblyksi. Pagal tai vaikystėje tėtis mokė atskirti žvaigždes nuo satelitų (arba palydovų, bet man žodis "satelitai" kažkaip skamba paslaptingiau...), skriejančių aplink savo planetas.


Man patinka galvoti apie šiuos, anot H. Murakami, vienišus metalo gabalus, kurių kiekvienas skrieja savo orbita. Patinka galvoti, kad kartais - tik labai trumpam - jų keliai susikerta ir jie tam tikrą atkarpą keliauja kartu. Galbūt netgi atveria vienas kitam širdį. Paskui ir vėl pasuka kiekvienas savo keliu. Neapsikeisdami žodžiais, nesusisaistydami pažadais...

Deja, autorius diplomatiškai nutyli apie pėdsakus, kuriuos palieka šie neįpareigojantys susitikimai. O kad palieka, tikrai žinau. Vienas toks "satelitas", stabtelėjęs mano orbitoje kažkur tarp 2009 m. gruodžio 14 d. - 2010 m. sausio 15 d. (pavadinkime jį BE09), nejuokais sujaukė mano mintis. Matyt, tikrai stengėsi.

Ir iš tiesų - viliojo mane Toulouse-Lautrec'o paveikslais ir klausimų - atsakymų laiškais. Jaukinosi žalia arbata su kaktuso žiedais ir filmais apie demokratiją. Žadėjo vestuves pievoje ir aistringas vasaros naktis šokant tango Buenos Airėse. Jis paliko mano orbitą taip pat netikėtai, kaip ir buvo joje pasirodęs. Paprašęs "atkreipti dėmesį", kad aš nieko nepadariau blogai. Kad aš - tiesiog tobula. Buvau...


BE09 taip netikėtai mane apleidus, ilgai persekiojo klausimai be atsakymų. Nejaugi taip turi baigtis visokie gražūs dalykai? Ką aš padariau ne taip? O gal man dar truputėlį palaukti? O gal man parašyti jam? Gal jis paprasčiausiai pamiršo mano telefono numerį? Paskui atėjo suvokimas, kad viskas. Tai yra tikrų tikriausia pabaiga. Ir tuomet prasidėjo savęs gailėjimosi laikas. Jaučiausi labiausiai vieniša ir nelaiminga visame pasaulyje. Iki vienos vasaros nakties.

Galbūt atsitiktinumas, bet prieš kelias savaites viename vakarėlyje sutikau merginą. Japonę. Vos tik ją pamačiusi, prisiminiau minėto autoriaus knygą. Tuoj pat pavadinau ją Sumire (toks buvo knygos herojės vardas). Ji labai išsiskyrė iš likusios minios. Stovėjo įsisiautusi į ryškiai žalio šilko tuniką. Drabužio spalva tik dar labiau paryškino į jos akis įsismelkusį smaragdinį liūdesį. Jos istorija mane pribloškė. Ją išgirdusi supratau, kad tai, ką pirmiausiai įžvelgiau jos akyse, buvo pėdsakas. Patirtos kančios. Prarastos meilės. Slopinamos aistros.


Elegantiškai pūsdama cigaretės dūmą į šiltą vasaros naktį, ji pasakojo apie savo meilę vyresniam vyrui. Apie judviejų gyvenimą dideliame mieste ir drauge patirtas laimės akimirkas. Kai kalbėjo apie jo mirtį, užmerkė akis. Norėjau įžiūrėti jose ašaras, bet buvo pernelyg tamsu. Galbūt ji netgi neverkė. Galbūt man tik pasirodė.

Dar ji pasakojo man apie Tokiją. Grįžo ten po mylimojo mirties slaugyti sergančios mamos. Mama mirė nepraėjus nė dviems mėnesiams. "Matai, per du mėnesius netekau dviejų man brangiausių žmonių. Nebenorėjau gyventi..." - jos šypsena buvo labai graži. Tokia sutaurinta išgyvento skausmo.

Galvodama apie Sumirę paskui, jau po kelių dienų, ėmiau gėdintis savojo sielvarto. Tą vakarą saulė romantiškai leidosi kažkur už miesto, pro šalį upe lėtai plaukė laivai, o rankos kvepėjo pirmosiomis žemuogėmis. Vaikinas gražiomis akimis šnabždėjo man į ausį kažką romantiško apie tuos pačius satelitus. Kai jo pirštai pasiklydo mano plaukuose, pagalvojau, kad meilė nebūtinai turi būti destruktyvi. Ir kad kartais mes patys pernelyg intensyviai ieškome priežasčių būti nelaimingi. Na, bent jau aš.



Nuotraukos: flickr.com

P.S. Bet kokie panašumai į tikrus žmones ar įvykius mano istorijose yra visiškai atsitiktiniai...

Visokie dalykai, kurie kvepia Paryžiumi

Su mylima sese turime tradiciją - kasmet per jos gimtadienį apsilankyti Paryžiuje. Pabraidyti po žydinčių vyšnių žiedlapius šalia Notre Damme. Pasiklausyti, kaip čirškauja žvirbliai ant Montmartro kalvos. Užsukti į siaurame skersgatvyje pasislėpusį mažutėlaitį restoraną. Ten ant palangių ištisus metus žydi pelargonijos. Ryškiai raudonos ir rožinės. Pro jo langus matosi raudoni Montmartro stogai. Gražesnio vaizdo Paryžiuje nesu mačiusi. Kaip ir niekur nesu ragavusi skaniau paruoštų sraigių.

Popietę paryžietiška maniera mums patinka užsiimti tris kėdes (vieną sėdėti, antrą kojoms ištiesti, trečią rankinei pasidėti) Jardin du Luxembourg ir, atsukus veidus į saulę, skaityti "Mažajį Princą". Paskui nusipirkti butelį vyno, šviežią baguette ir camembert'o sūrio pas pažįstamą senuką Lotynų kvartale. Susirasti ramesnę vietelę Senos krantinėje ir taip "piknikauti" vidury miesto.

Vakare būtina pasiklysti Saint Germain'o gatvelėse ir klausytis miesto garsų. Klegesio, sklindančio iš kavinių. Vakarieniaujančių šeimų pokalbių nuotrupų pro pravirus langus. Prieš einant miegoti dar apsigobiame spalvotais pledais, įsitaisome pintuose krėsluose terasoje ir truputėlį svajojame. Apie bet ką. Visokius dalykus, kurie mūsų laukia ateityje. Būtinai patys gražiausi. Būtinai šiek tiek kvepiantys Paryžiumi...

Pirmiausiai svajojame apie šviežius ir nuodėmingai sviestinius croissant'us. Ir ištirpintu šokoladu apšlakstytus crepe'us su braškėmis ant sidabro įrankiais serviruoto vėlyvų pusryčių stalo. Kvepia ką tik užplikyta kava. Didžiulėmis skintų gėlių puokštėmis. Vasaros vėju, kuriame lengvai plevena baltos tiulio užuolaidos. Pro didelius langus sklinda švelni popietės šviesa.


Mums patinka įsivaizduoti, kaip tokiame su prancūziška elegancija įrengtame bute ilgais tingiais vasaros savaitgaliais, įsitaisius baltame fotelyje, sklaidomi laikraščiai ir žurnalai, o įdomiausios mintys pasižymimos į mažąsias "juodas" knygeles (jos greičiausiai turėtų būti ryškiai avietinės arba turkio spalvos, kad derėtų prie interjero).

Vakarėjant čia tikriausiai uždegamos dešimtys kvepiančių žvakių ir pusbalsiu skaitoma knyga. Arba šurmuliuoja draugai. Visas būrys. Susirinkę tiesiog šiaip. Be jokios progos. Penkių patiekalų vakarienei. Su daug rožinio vyno. Deklamuojama poezija, žiūrimi filmai, klausomasi muzikos, aptarinėjamos naujausios parodos ir perskaitytos knygos. Paskui - nepiktai, tik iš smalsumo - apkalbami neatėjusieji draugai ir pažįstami. Galiausiai - garsenybės ir jų apdarai. Plepama plepama plepama visą naktį.

Tomis naktimis Paryžius kvepia jazminais ir pirmosiomis rožėmis. Jos kiekvieną pavasarį taip romantiškai skleidžiasi Hotel Canavalet soduose. Dar jos kvepia žaliu upės vandeniu, senomis knygomis nuo bukinistų prekystalių ir Channel kvepalais, kai ant Pont des Arts prasilenki su įsimylėjusių penkiasdešimtmečių pora.


O paskui mūsų svajonės nuneša mus į tą dieną, kai kokioje mažutėje meno galerijoje Marais rajone, besigrožint kokia modernia "Pusryčių ant žolės" interpretacija, sutiksime SAVO žmogų. Jau beveik žinau, kaip tai turi atrodyti. Pagal mano scenarijų, jis turėtų švelniai paliesti mano petį ir ištarti kažką panašaus į "Labas, aš tavęs ieškojau". "Labas, aš tavęs laukiau", - atsakyčiau aš. Ir taip prasidėtų mūsų meilės istorija...

Nepatikėsite, bet kaskart šioje vietoje abi giliai atsidūstame. Beveik tuo pat metu. Nes abi pažadėjome, kad jo, to SAVO žmogaus, neskubinsime. Ir neviliosime žibuoklėmis kvepiančiais saldainiais. Duosime jam tiek laiko, kiek tik reikia. Tik taip nekantru į Paryžiaus kvapų puokštę įpinti dar vieną - mylimo žmogaus odos kvapą. Galbūt kitąmet. Kai žydės vyšnios.




Foto: 1 - maralina! per flickr.com; 2 - paris hotel boutique; 3 - jacques grange dizainas per trouvais; 4 - trouvais; 5 - dacespring101 per flickr.com

Apie princeses ir batus

Kartą draugė iš manęs nepiktai pasišaipė. Atseit, ji už mane turi ne tik daugiau batų, bet ir daugiau vyrų. Tąkart, žinoma, pyktelėjau. Pagalvojau, kad nėra čia ko girtis. Na, bent jau vyrų skaičiumi tai tikrai. Tačiau batų kitą dieną vis dėlto bėgau pirkti. Pasikvietusi į pagalbą kitą draugę, ištikimą tokių spontaniškų apsipirkimų patarėją. Išsimatavau kokias dvidešimt porų. Raudonų, violetinių, mėlynų, žalių ir geltonų. Aukštakulnių, "balerinų", princesiškų basučių, nusagstytų netikrais deimančiukais. Nusipirkau iš karto penkias patikusias poras. Toks didelis buvo tas noras nenusileisti draugei.

Su vyrais, turiu prisipažinti, nebuvo taip paprasta. Tuo metu kaip tik svajojau apie vestuves pievoje su savo "lordu" (pamenate, rašiau apie jį ir stiklo karoliukų žaidimus?). Jis mane vadindavo savo princese (o, kaip man tai patiko!). O aš visokiuose dalykuose ieškojau likimo siunčiamų ženklų ir patvirtinimų. Tekėti ar netekėti??? Visiškai pamiršdama, kad jis dar net nepabučiavo manęs. Bet argi tai svarbu? Kai kiekviename žingsnyje laukė ŽENKLAS.



Pavyzdžiui, vieną rytą parko tvenkinyje pamačiau visiškai baltą antytę (albinosę). Ženklas!!! Iššifravau, kad tai nenuginčijamas įrodymas, jog mano mylimasis - ypatingas, vienintelis toks visame pasaulyje. Kitą dieną tame pačiame parke virš galvos man praskriejo būrys ryškiai salotinių papūgų. Papūgos lietingame Londone? Ir dar ryškiai salotinės? Be jokios abejonės, ženklas!!! Jis reiškė ne ką kitą, o tai, koks nuostabus ir nepakartojamas, tiesiog tropikų spalvomis žėrintis gyvenimas manęs laukia su mano svajonių objektu.

Tuomet dar nežinojau, kad tos papūgos nuolatos gyvena mano minimame parke. Ir kad mano "lordas" jau visai netrukus bandys įgrūsti savo princesės koją į gerokai jai per mažą krištolo kurpaitę...



Ar pastebėjote, kad tos kurpaitės tokios nuobodžiai panašios viena į kitą? Tarsi pagamintos pagal tą patį nelabai vykusį kurpalį? Kaip ir vyrų reikalavimai tobulai moteriai. Kad būtų graži, protinga, truputį nepasiekiama, bet ir neužrietusi nosies. Kad nebūtų nusivylusi namų šeimininkė, bet, kita vertus, Barbės variantas taip pat nė iš tolo nepriimtinas. Kad pati nepasiduotų pagundai, būtų taiki ir atlaidi, pagal pareikalavimą - romantiška, kūrybiška ir paslaptinga. Po darbo - džiaugsminga ir žavi, buityje – ryžtinga ir sumani, lovoje - įsimylėjusi ir rūpestinga.

Kažkoks tarpinis variantas tarp Jackie O ir Michelle Obama, Angelinos Jolie ir Amelios iš Monmartro. Iš serijos, ieškau princesės, kuri būtų neprincesiška. Tiesą sakant, aš nežinau, ar tokių apskritai būna. Aš bent jau nė iš tolo iki tokių "netempiu".




O juk viskas būtų taip žymiai paprasčiau, pasaulis būtų toks žavingas, jei vyrus būtų galima rinktis tarsi batus (mieli vyrai, tik neįsižeiskite, prašau, čia tiesiog gryna empirika, na, suprantate, diskusijos dėlei)...

Pirma, visada žinotum, kur jų ieškoti. Prireikus (ar šiaip pramogai), tuoj pat eitum į specializuotą parduotuvę, kur viskas tvarkingai sudėliota į lentynas. Pagal kojos dydį. Taigi, jei tavo numeris 39, negaištum laiko dairydamasi į 37 dydžio batelius. Kad ir kokio nuostabumo jie bebūtų. Sutaupytum daug brangaus laiko. Ir nervų.

Antra, pasimatuotum ir priimtum griežta logika pagrįstą sprendimą. Jokių emocijų - padėtum į šoną, jei spaudžia, jei nepatogi pakulnė, jei negrabiai susiūta, jei veržia dirželis...

Na gerai, galbūt kartais pasiduotum silpnybei ir suklystum. Neatsispirtum pagundai nusipirkti svaiginančius aukštakulnius, net jei nemoki su jais vaikščioti. Arba net jei mieste, kuriame gyveni, nėra lygiai asfaltuotų šaligatvių. Bet tokius bet kada galėtum nugrūsti į spintos gilumą. Be jokio sąžinės graužimo. Nebijodama būti pasmerkta visuomenės...




Grįžtant prie princesių, neseniai vienas toks "princas", beje, labiau panašus į varlę, prisigretino prie mūsų smagaus draugių būrelio viename Vilniaus bare, ir tiesiai šviesiai išrėžė, kad ieško moters, kuri būtų "protinga, graži ir daug gertų". Ar tarp mūsų būtų tokių? Vos susilaikiau garsiai jam į akis nenusijuokusi, kad jo siūloma kurpaitė - akivaizdžiai prastai pasiūta. Smarkiai suabejojau, ar jam pavyks kam nors ją įsiūlyti, net jei idealiai tiktų.

Tuo tarpu vienas nuolatos nelaimingas mano gerbėjas (iš Mamos Čiolės laikų) prieš kelias dienas išrėkė į telefono ragelį, kad jei ir toliau elgsiuosi kaip princesė, cituoju, "garantuotai" liksiu senmergė. Nepaprastai riteriška iš jo pusės. Gal tuomet jau geriau vaikščiosiu basa, nei priimsiu jo pasiūlymą. Tegul ir žibantį Swarovski kristalais...





Nuotraukos: flickr.com

Visokie dalykai, kurių negalima nusipirkti

Prieš kelias dienas gavau laišką nuo žmogaus, kurio negirdėjau septynerius metus. Kažkada svajojau apie pasivaikšiojimus su juo vakarėjančiomis miesto gatvėmis. Mačiau mus vakarieniaujančius jazminų sode šiltais vasaros vakarais. Jis sakydavo man, kokia esu ypatinga. Ir žadėjo eiti su manimi ankstyvą rytą lesinti mieguistų paukščių mano mylimo parko tvenkinyje. Tuomet man atrodė, kad tai (turiu galvoje paukščių lesinimą) neabejotinai yra tikrojo pasiaukojimo, taigi ir rimtų ketinimų, įrodymas.

Tačiau rožinėms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Jis išvažiavo. Paliko man dovanų prancūziškos muzikos CD, F. Sagan romaną "Sveikas, liūdesy" (sutikite, labai įžvalgu) ir nepažadėjo sugrįžti. Tik sakė, visada liksiu jo širdyje. Tokia pati graži kaip pavasarėjantis Vilnius.

Ir štai, po septynerių metų - likimo ironija - pavasarėjant, gaunu jo laišką. "Mano širdele, šiuo metu man labai reikia poilsio ir gryno oro. Norėčiau atvažiuoti į Vilnių gegužės x d. Pabūčiau iki xx d. Ar galėčiau prisiglausti pas tave? Bučiuoju. Tavo, S." Tiesiog taip. Paprastai. Lyg griaustinis iš giedro dangaus. Be jokių paaiškinimų.




Lyg jo apsigyvenimas savaitei mano namuose - tarp mano knygų, drabužių, nuotraukų, svajonių ir sapnų - būtų savaime suprantamas dalykas. Lyg jis kas vakarą visus šiuos metus būtų sėdėjęs mano baltame fotelyje, apsiklojęs ryškiai violetiniu (arba pilku - priklauso nuo nuotaikos) pledu ir sklaidęs vakarinius laikraščius. Lyg kas rytą būtų drauge su manimi valgęs pusryčiams avižinius dribsnius su džiovintomis (arba šviežiomis - priklauso nuo sezono) braškėmis. Lyg būtų dalinęsis su manimi visomis tomis naktimis, kai buvo liūdna, kai skaudėjo, kai kankino nemiga ar graužė nerimas. Ką jis sau galvoja apsireikšdamas lyg niekur nieko? Neišpasakytas įžūlumas, argi ne?

Su draugėmis jau seniai esame sugalvoję tokiems atvejams pavadinimą. "Mamos Čiolės sindromas". Pamenate, tą gerąją tetą iš kadaise kultinio serialo apie turtuolių ašaras? Kurios gerumu ir atlaidumu serialo herojai patogiai naudodavosi? Gyveno savo gražius gyvenimus, o pas ją sugrįždavo tuomet, kai reikėdavo, kad kažkas paguostų, priglaustų, paglostytų galvą, o idealiu atveju - dar ir patiektų lėkštę karštos sriubos? Nežinau kaip jūs, bet aš ne vieną kartą esu vaidinusi Mamą Čiolę. Tikriausiai nėra kuo girtis, bet man visai neblogai sekdavosi.


Sakysite, sureikšminu. Skaitau tarp eilučių. Žmogus tiesiog draugiškai pasiteiravo, ar galėtų pasinaudoti svetingumu. Juk esame (gerai, buvome) draugai. Juk XXI amžius. Jokių įsipareigojimų. Galvosite, esu prikaupusi pernelyg daug neigiamų patirčių. Nesėkmingų istorijų nuosėdų. Galbūt. Neimsiu ginčytis.

Tačiau šį pavasarį ypatingai noriu atsinaujinti. Kaip sakė vienos kvailos moteriškos knygos veikėja - išmesti šlamštą už borto. Tarsi nebemielus drabužius arba knygas, kurių niekados nebeskaitysiu - atiduoti į labdaros parduotuvę visokius nereikalingus lūkesčius. Visokias pasenusias viltis. Visokias upes, į kurias, tikiu, antrą kartą nebeįbrisi.




Norisi naujų gražių minčių. Ir naujų gražių istorijų. Visokių dalykų, kurių negalima nusipirkti. Žmonių, kurie ne tik ima, bet ir duoda. Kurie bent kartą per metus parašo ilgą ilgą laišką. Pasipasakoja, kokius miestus aplankė, ką išmoko ir ką pamiršo, ką sutiko ar su kuo išsiskyrė. Su kuriais gera susitikti kavos iš ryto, juoktis, vaikčioti per lietų, gerti vyną, plepėti iki išnaktų, žaisti stalo žaidimus, leisti aitvarus, pasiklysti dideliame mieste beieškant senovinių papuošalų parduotuvės.

Tikiuosi, kad mano mandagus atsakymas neprivers S. pakeisti savo planų ir jis apsilankys Vilniuje. Juk kažkada jam čia taip patiko. Galbūt aš netgi susitiksiu su juo išgerti gaivių melionų sulčių. Bet esu tvirtai apsisprendusi šį sykį griežtai atsisakyti naujo Mamos Čiolės vaidmens. Galbūt darausi egositė, bet norėtųsi geriau atlyginamo darbo.




Visokie dalykai, kurių negalima nusipirkti

Saulėtos dienos.

Popietės miego jaukumo.

Šilumos, sklindančios iš mylimo žmogaus pirštų galiukų.

Laiko.

Debesų pilies (statyti galima, architekto išsilavinimas nebūtinas).

Prisiminimų.

Namų.

Mėlyno cukraus (jei netikėtai užkluptų liūdesys, labai tiktų arbatai pasaldinti).




Foto: 1, 3-6 Flickr.com, 2 - cologneandcotton.com

Apie ieškojimus ir stiklo karoliukus

Kažkuriais metais, visai prieš pat Velykas, buvau romantiškai įsimylėjusi vieną tokį anglų "lordą". Netikrą, žinoma. Tiesiog taip jį vadindavau, norėdama draugiškai pašiepti šiek tiek pretenzingas jo manieras. Dūsaudavau naktimis, galvodama apie gražias jo rankas. Prisigalvodavau visokiausių keisčiausių dalykų. Pavyzdžiui, išsiunčiau jam laišką su trimis stiklo karoliukais sidabriniame voke. Kiekvienas karoliukas buvo užuomina, kuria aš skyriau savo išsvajotajam romantišką pasimatymą.

Pirmas - krištolo tyrumo - simbolizavo auštantį rytą. Jis, mano įsivaizdavimu (o naivume!), turėjo reikšti mūsų susitikimo datą ir laiką. Antras - ryškiai žydras - vėlgi mano naiviu įsitikinimu, sufleravo vietą mieste prie upės, į kurią mano "lordas" turėjo atvykti, kad surastų trečiąjį, paskutinįjį, karoliuką. Tas buvo rubino sodrumo ir mano svajonę pražilusiais smilkiniais turėjo atvesti į kambarį su raudonomis sofomis ir krištoliniais sietynais pamėgtame restorane.




Prisipažinsiu, nors ir labai gėda... Menamą valandą visa išsidabinusi, anot draugės, kaip nužengusi iš senovinio paveikslo, sėdėjau ant raudonos sofos tame restoranėlyje ir nekantraudama skaičiavau minutes. Iki to magiško momento, kai pro duris įžengs jis ir prasidės (bent jau taip tuomet galvojau) TIKRASIS gyvenimas...

Šiandien pačiai juokinga, jog tuomet tikrai nuoširdžiai tikėjau, kad meilė stipresnė už visas šaradas. Ir jis - protingasis, supratingasis, nuostabusis, genialusis - neabejotinai iššifruos sentimentalią mįslę. Spėkite iš trijų kartų, ar mano "lordas" pasirodė? Teisingai, ne! Visgi nepatikėsite, bet tuomet įsiskaudinau. Kad bėgiojau po visą miestą ieškodama kažkokių suknistų karoliukų ir tikėdamasi padovanoti kažkokiam pasipūtėliui stebuklą. Kad jis toks pats apgavikas kaip ir VISI - droviai nuleidęs akis iš anksto atsiprašo už padarytas ir būsimas klaidas, kad galėtų netrukdomas sąžinės balso skaudinti.




Praėjus pusvalandžiui, springdama ašaromis, šaukiau į telefono ragelį draugei, kad nekenčiu, kai vyrai tarsi nekalti vaikai maskuoja kvailomis šypsenomis savo pasirinkimus, kad ir kokie jie bebūtų. Kad žmonės tiesiog bijo gyventi. Ragauti, jausti, kabinti pilnais delnais savo nepakartojamą gyvenimą. Verčiau pasirenka saugų egzistavimą po stikliniu gaubtu, nei tikimybę (tegu ir vieną iš šimto), jog gali būti nesuprasti, neįvertinti ar įskaudinti. Kad aš tai jau tikrai nenoriu būti tokia!

Po dar gero pusvalandžio su ta pačia drauge iki ašarų juokėmės iš šio mano monologo ir sidabrinėmis šakutėmis knaisiojomės po nepavykusio pasimatymo likučius. Salmon tartare ir lėkštę sūrio su gruzdžia duonele. Nepaisant išlietų ant maisto sudaužytos meilės ašarų, buvo skanu.




Kol kas vis dar bandau įtikinti save, kad nereikia kurti tų stebuklingų istorijų. Nes kenkia sveikam protui, gražiai odai ir figūrai. Tačiau kiekvieną kartą - bent mintyse - vistiek veriu spalvotų karoliukų vėrinį ir tikiuosi, kad vat, E. ar B., tai jau būtinai iššifruos tą paslaptingą Da Vinčio kodą ir suvaldys manyje tūnančius angelus ir demonus.

Todėl eilinį kartą bėgioju po Senamiestį, ieškodama išnuomoti jaukiausią butą atvykstančiam manęs aplankyti Mr. Perfect. Eilinį kartą raudu draugei ant peties, kad jis ir vėl (nejaugi ir vėl?) neįminė mįslės. Kita vertus, džiugina tai, kad visos šios istorijos vienaip ar kitaip mane praturtina. Štai po paskutiniosios liko nepabaigtas pakelis kavos, pusbutelis porto ir pakelis aukščiausios kokybės itališkų makaronų. Dar keli nerealiai gražūs elektroniniai laiškai. Esu pakankamai apsirūpinusi naujai pradžiai.





Foto: flickr.com

Visokie dalykai, kurie įkvepia

Man kartais taip būna. Kai kažkas baigiasi, o kažkas naujo niekaip neprasideda. Kai kažkas užsitęsia per ilgai. Tada tampu pati sau nebeįdomi ir pradedu galvoti, kad visų kitų gyvenimai aplink labai įdomūs ir pilni visokių iššūkių. Tik ne mano. Visiems atsitinka visokie gražūs dalykai. Tik ne man. Va, geriausia draugė neseniai dalyvavo London Fashion Week. O sesę gerbėjas kviečia į Romą Velykų savaitgaliui. O kaip aš? Kodėl manęs niekas niekur nekviečia??

Kita draugė per atostogas lepinosi spa. Pavydu (žinoma, baltu pavydu, tikrai). Mielas draugas jau džiaugiasi pirmais pavasario malonumais ir rašo žinutes, kad geria kavą saulės atokaitoje lauko kavinėje. Nors gyvena Šiaurės Europoje, o mes, atseit, Europos centre. Lietuviška mūsų žiema, atrodo, niekada nesibaigs.

Tada suprantu, kad laikas ieškoti įkvėpimo. Kartas nuo karto visiems to prireikia, esu įsitikinusi. Žinoma, įkvėpimo šaltiniai kiekvienam individualūs. Vieni "įsikvepia" nusipirkę naują ryškiai geltoną sijoną. Praeiviai atsigręžia gatvėje - na ir kas. Smagu. Kiti - periodiškai užsiiminėja joga. Arba, jei lietuviški standartai netenkina, išvažiuoja į Indiją, Kiniją, Japoniją, Vietnamą - medituoti, ieškoti savęs ir naujų gyvenimo spalvų. Trečius įkvepia neskausmingas kasdienybės paįvairinimas - vakarėlis su draugais, šampano taurė viešbučio bare, savaitgalis prie jūros. Dar kitiems gyvybiškai svarbūs pasiekimai darbe: padėkos, viešumas, pripažinimas. Būdai įvairūs. Ne visiems vienodai tinka. Nors ir prieinami be recepto.



Aš dažniausiai įkvėpimo ieškau knygose, laikraščiuose ar žurnaluose. Tokiais momentais nusiperku visus, kokius tik galiu rasti. Tuomet skaitau, žiūriu, liečiu, uodžiu dar kvepiančius dažais lapus, gal kažkas "užkabins". Pavyzdžiui, per vieną tokią "sesiją" perskaičiau labai įkvepiantį straipsnį apie Christian Lacroix (garsų prancūzų dizainerį). Pasirodo, jį savo ruožtu kažkada įkvėpė atsitiktinai į rankas pakliuvusi knygelė iš mokyklos bibliotekos apie 1950-ųjų pabaigos Prancūzijos interjero dizainą - Philippe Julian "Les Styles". Christian susižavėjo šmaikščiai elegantiškomis knygelės iliustracijomis ir tą "šmaikštumo" atspalvį šiandien vadiname dizainerio signature. Dar daugiau, dizaineris drauge su bičiule Patrick Mauries netgi išleido savąją minėtosios knygelės versiją "Styles D'Aujourd'hui". Įdomu būtų ją pasklaidyti. Tarsi prisiliesti prie genijaus paslapties rakto.




Visgi, sutikite, labiausiai įkvepia kiti žmonės. Sėkmingi, laimingi, daug pasiekę, įdomūs, keisti. Tie, kurie, atrodo, neturi to, ko labiausiai gėdijamės savyje: visokių baimių, silpnybių, melo, nereikalingų kompromisų, vaikiško užsispyrimo ir nepamatuotų ambicijų. Tokie, kokiais patys slapčia trokštame būti. Piešiantys, fotografuojantys, kuriantys muziką, kalbantys aštuoniomis kalbomis, nenuilstamai keliaujantys po pasaulį, nepaliaujamai tobulėjantys...

Kažkurį labai lietingą pavasarį (ak, ir vėl Londone) įkvėpimo su drauge ieškojome braidydamos po balas su naujais "Hunter" botais. Abi nusipirkome identiškus modelius. Klasikinės žalios spalvos. Specialiai, kad būtų įdomiau. Kiekvieną savaitgalį meniškai apsimūturiuodavome kaklus šalikais, nusipirkdavome išsinešimui kavos ir Londono gatvėse ieškojome įkvepiančių veidų. Tada dar nieko nežinojome apie Sartorialist'o blog'ą. Tiesiog žaidėme smagų žaidimą. Iš skubančių praeivių rinkomės įkvepiančiai apsirengusius, įkvepiančiai susišukavusius, įkvepiančiai skaitančius knygas kavinės lange, įkvepiančiai besibučiuojančius.



Iš tų pasivaikščiojimų iki šiol atsimenu vyrą nepriekaištingu kostiumu, glotniai sušukuotais plaukais, kuris iš tamsios dalykinių eilučių jūros Sityje išsiskyrė ryškiai ryškiai avietinės spalvos šaliku. Arba ant šaligatvio prisėdusį praeivį stilingu švarku, bet plastikiniu maišeliu prie kojų (tuo metu, kai visi kalbėjo apie "green bag'us" ir plastikinis maišelis buvo mažiausiai neskoninga!!), įdėmiai bestudijuojantį ką tik second-hand knygyne įsigytą Rubenso albumą.

Tačiau, ar pastebėjote? Kartais visos šios mielos ir įkvepiančios detalės tėra viso labo puošnios dekoracijos. Kaip ten sakoma, stabų nereikia liesti, nes prie rankų gali prilipti paauksavimai? Dažnai pažvelgus atidžiau/pažinus labiau/įsiklausius dėmesingiau supranti, kad tavo sudievinta asmenybė iš tiesų - lygiai taip pat kaip ir tu - klysta, meluoja, abejoja, kankinasi, valgo, virškina ir šalina...Vyras avietiniu šaliku galbūt apgaudinėja savo žmoną. Žmogus, nusipirkęs Rubenso albumą, galbūt ketina pasikūrenti juo židinį.

Noriu pasakyti, kad idealių žmonių nėra. Kaip ir idealiai įkvepiančių situacijų. Kartais pamirštu, kad reikia pajudinti pirštą, kad padėčiau joms susiklostyti. Plačiau atmerkti akis, kad pamatyčiau mažus stebuklus, kai atrodo, kad niekas aplinkui nevyksta.



Visokie dalykai, kurie įkvepia:

Pistacijų ledai. Skaniausi - Bertillon, Paryžiuje, anapus upės, priešais Notre Damme katedrą. Sidabrinis medalis - Oddono's Londone, Bute Street. Juos atradau kažkurią vasaros popietę. Pamenu, grojo U2 "Far away, so close"...Vilniuje - tik In Vino. Namų gamybos.



Pušų ekstrakto vonios putos. Šimtą metų tokių niekur nemačiau. Primena vaikystę. Pabandžiau "pagoogle'inti" - sako, tokių galima gauti čia.

Laisvė. Liberty. Visomis formomis ir pavidalais.

Juodųjų serbentų džemas. Būtinai su džiūvėsėliais ir karameline arbata.



Ilgi pasivaikščiojimai lyjant lietui.

http://www.deliciousdays.com

Filmas "Breakfast at Tiffany's". Banalu, bet labai romantiška.

Londonas. Be abejo...Su savo skubančiais rytmečiais ir niekada nesibaigiančia diena.

Empti daina "Keturi milimetrai". Ačiū sesei. Nepasistiebusi dar negaliu pasiekti.



Nuotraukos: Flickr.com ir asmeninis archyvas

Apie pabaigas ir kupranugarius

Vienas mano FB draugas prieš kelias dienas pasiskelbė, kad beveik išgijo po nelaimingos meilės. Taip gražiai poetiškai surašė viską.

Atseit, pastaruosius mėnesius jis tarsi gyveno kažkokio siaubūno pilve. Įkalintas visiškoje tamsoje. Nesuprasdamas dienų tėkmės. Bet šiandien jam atrodo, kad to velnio išperos valandos suskaičiuotos. Jis ima įžvelgti šviesą. Dar tik menkas prošvaistes, bet jos kasdien darosi vis didesnės. Ir jis (tas mano draugas) tiki, kad jau visai netrukus ims ir vėl matyti pasaulį ryškiomis spalvomis. Ir vėl iš naujo mokysis jį pamilti už nesuskaičiuojamas galimybes. O kol kas, F*** NASTY DEMONS!!!

Santrauka trumpai - vieną dieną jis sutiko Ją. Pamatė visą pasaulį jos akyse. Ji nepamatė nieko. Pasinaudojo įsimylėjusio berniuko dosnumu ir įtakingomis pažintimis. Vieną dieną susipakavusi spalvotas sukneles, kelias rankines ir krūvelę jo dovanotų knygų, išvyko ieškoti savojo princo į kitą miestą. Galbūt net į kitą žemyną. Jis pasiliko tuščiuose namuose. Vienintelis dalykas, kuris liko jam - nuotraukos ir balta jos skrybėlė ant lovos - netilpo į lagaminą.




Vaikinas išgyveno labai skaudžiai. Pasekmės - klasikinės. Numesti 12,5 kg, išrauti 136nauji žili plaukai. 28 naktys iš eilės, praleistos lovoje, prisimenant (vėl ir vėl) prarastąją mylimąją (pavadinkime ją U.). Tarsi futuristiniame kine prasuktos praeities akimirkos. Švelnioji U. matuojasi naują sijoną. Nuostabioji U. geria kavą. Gražiausioji U. važiuoja dviračiu. U. šypsosi. U. pyksta. Lyg Mikelandželo skulptūrose jo atmintyje užfiksuotos jos kūno dalys. Taisyklingas U. veido profilis. Išpuoselėtos U. rankos. Saulės nubučiuoti U. pečiai. Tu visą laiką liksi mano širdyje. U. Forever...

Tačiau vyrai nebūtų vyrai. Net ir didžiausio skausmo akivaizdoje jie sugeba mąstyti racionaliai. Savo išgyvenimus mano brangus draugas sudėjo į knygą. O mylimosios U. nuotraukas drauge su savo skausmu išplatino visai plačiajai FB draugų bendruomenei. Nesmerkiu ir neteisiu - kiekvienas su savo skausmu kovoja savaip.

Tik kažkodėl nusišypsojau prisiminusi, kad kažkurią vasarą Londone tas pats mano draugas nesėkmingai, bet labai nuoširdžiai pretendavo užimti kažkokią vietą mano širdyje ir gyvenime. Jis taip aistringai man asistavo! Kvietė mane į parodas, galerijų atidarymus, rašė eilėraščius, organizavo romantiškus piknikus...Tačiau, kad ir kaip stengiausi - prisiekiu, tikrai nuoširdžiai bandžiau - nesugebėjau įžvelgti jame savo svajonių princo (visai kaip U.!!). Todėl vieną lietingą vasaros dieną, kai jis netikėtai pabandė mane pabučiuoti, pamenu, iš tos nevilties net apsiverkiau. Žinau, labai vaikiška. Bet tuomet pasidarė taip liūdna. Štai žmogus mato manyje savo svajonių moterį, o aš, kad ir kiek bežiūrėčiau, nieko nematau.



Šiandien pasakyčiau, kad tą lietingą vasaros dieną tetrūko vieno aistros impulso ir pagrindinė knygos herojė galėjau būti aš. Ir ne nepakartojamosios U., o mano nuotraukos klajotų sentimentaliose FB platybėse. Suprantu, kad kai skauda, norisi išsirėkti ant viso pasaulio. Žinau, kad palengvėja, kai juodu ant balto išguldai savo skaudulius ir suteiki jiems žodžių pavidalą. Pritariu, kad reikia visomis įmanomomis priemonėmis kovoti su nelaimingos meilės pagimdytais demonais. Tik nenorėčiau būti U. vietoje. Tiesiog. Nenorėčiau ir viskas.

Yra toks romantiškas arabų posakis. Kad mūsų kūnas gyvena kasdienybės rutinoje, o mūsų siela keliauja paskui jį tarsi kupranugaris. Ji velkasi iš lėto paskui, beviltiškai atsilikdama, nes ant kupros tempia sunkią mūsų prisiminimų (įskaitant ir nelaimingas meilės istorijas) naštą. Laikui bėgant, kupranugariui darosi vis lengviau eiti, nes jis vieną po kito nusimeta mūsų prisiminimų nešulius. Galop jis jau įstengia bėgti ristele. Kol vieną dieną, mažoje oazėje, kuri vadinasi ŠIANDIEN, jis pasiveja mus ir su mumis susilygina. Ir tuomet mes vėl pradedame džiaugtis kasdienybe. Ta diena vadinasi NAUJA PRADŽIA. Nuo jos prasideda mūsų nauja (galbūt ir vėl nelaimingos) meilės istorija.



Nuotraukos: Flickr.com

Apie meilę ir kitus demonus

Man atrodo, kad aš nuolat kažką įsimylėjusi. Tiek nedaug tereikia moterims, kai pagalvoji.

Pradėkime nuo saldžios žinutės prieš miegą. Na, pavyzdžiui, "Tavo tobulas egzistavimas drebina mano gyvenimo pamatus, brangioji R. Tu esi nepakartojama moteris. Vyliuosi sutikti tave savo sapnuose". Ak.

Ar kažkas panašaus į, tarkim, "Mūsų meilė stipresnė už kiaulių gripą, mano vienintele. Ilgiuosi tavo švelnaus prisilietimo". Argi neromantiška?

Man atrodo, vyrai kartais pamiršta, kad moterys myli ausimis. Ir todėl leidžia sau apsimesti visokiais ten šekspyrais ar tagorėmis. Parašę/pasakę kažką panašaus į mano ką tik pacituotus tekstus, jie ramiai sau sapnuoja sapnus, kuriuos tuoj pat pamiršta. Tuo tarpu jų žodžių įaistrintos moterys ir mergelės spaudžia telefonus prie iškrakmolytų pagalvių, bučiuoja šviečiančius jų ekranus ir sapnuoja vestuves pievoje (ir aš taip darau, kitaip juk nežinočiau).

O tuomet tai jau ir prasideda visokie įdomūs dalykai. Žibančios akys, pradingęs apetitas, telefono gniaužymas kišenėje ir e-mail'o tikrinimas kas dvi sekundes. Ir tos toli nešančios svajonės!

Apie tai, kaip jūs drauge klaidžiojate Niujorko gatvėmis ir jis būtinai dėvi blankiai melsvą drobinį šalikėlį (juk taip tiktų prie jo akių!). O paskui pradeda lyti šiltas vasaros lietus ir jūs bėgate per Centrinį Parką, prisidengę galvą savaitgalio laikraščiais. Ir juokiatės - būtinai labai jauni ir labai gražūs. Kaip iš Woody Allen'o filmo.

Arba štai - tu ir jis gaminate vakarienę jūsų mažame ką tik naujai išdažytame bute. Jis pjausto porus, tu troškini vyne šviežius moliuskus. Nuostabus vakaras, kvepiančios žvakės. Kas pasakė, kad buitis negali būti romantiška?

Tu nusišypsai pagalvojusi, kaip jis vaikiškai užsispyrė, kad miegamojo sienos būtų apkraštuotos sidabriškai pilkos spalvos linija. Atseit, visiškai baltos sienos būtų šiek tiek banalu. Ir ne meniška. Argi jis ne genijus?? Ak, kokia aš laiminga!

Arba dar - tu matai jį pasenusį, šiek tiek žilstelėjusiais plaukais, tavo vienintelį ir nepakartojamą hemingvėjų, sėdintį supamajame krėsle priešais židinį, beskaitantį Murakamį. O tu - geriausiai vis dar tokia pat jauna ir graži, apsiklojusi kojas rožiniu pledu, staiga pagalvoji- koks gražus buvo gyvenimas, likime, ačiū tau.

Taip taip, visos šitos vizijos praskrieja mūsų, moterų, galvoje kaip kometos. Viena po kitos, palikdamos savo karštomis (ar šaltomis, nebeprisimenu) uodegomis neišdildomą žymę mūsų širdyse ir smegenyse. Kol vieną dieną mus užgriūna (prisiekiu, visiškai netikėtai!) jūsų tyla...

Gerbiamieji vyrai, jei yra už ką jūsų nemylėti, tai tik už tą jūsų keistą strategiją. Kuomet išsigąstate ar šiaip apsigalvojate - tiesiog imti ir išgaruoti iš mūsų gyvenimų. Be paaiškinimų, jau tuo labiau atsiprašymų. O mes pasiliekame su tūkstančiais ir šimtais neatsakytų klausimų, kurie vietoje meilės hormonų ima šokti kadrilius mūsų galvose.

Ar aš buvau bloga lovoje? Ar aš jam pasirodžiau pernelyg pretenzinga? Ar aš jį išgąsdinau? Ar jam nepatiko mano raudonas nagų lakas? Ir t.t. ir pan. Iki begalybės. Iki 3 ryto. O jūs tuo metu greičiausiai ramiai žiūrite lovoje "Paskutinį Škotijos karalių"...

Vienas geras mano draugas kartą labai taikliai pasakė: vyrai yra tiesiog tokie - paprasti. Rašydami apie meilę jos visiškai neturi nei galvoje, nei širdyje. Čia kaip kokia graži metafora. Catch me if you love me... Prikalbėję ir prisuokę apie tą meilę netikėtai susivokia. Kad gyvena skirtinguose miestuose. Kad jei kas antrą savaitgalį skraidys pas mylimą Veroniką, nebeaplankys savo išsvajoto Tadžikistano, Argentinos ar Barselonos.

O ir projektai svarbūs. Ir pareigos atsakingos...Tiek daug darbo įdėta, negi dabar pradėsi blaškytis. O ir taip nesinori nieko keisti savo pamėgtame viengungio gyvenime. Ir, galų gale, aš juk ne koks riteris sidabriniais šarvais, aš neprivalau jos gelbėti. Aš netgi nežinau, ar sugebėsiu jai duoti geriau ir daugiau nei ji turi dabar...

Tik nepagalvokite, nebandau pasakyti, kad meilės nėra, ar kad visi vyrai - "blogiečiai". Anaiptol, beviltiškai romantiškai tikiu laiminga pabaiga, kad ir kiek kartų iki tol reikės nelaimingai (ir vėl) įsimylėti ar išsimylėti.

Moralas paprastas - vyrus kartais gąsdina būtent patys gražiausi dalykai. Kaip ta žvaigždė (atseit - tobula moteris), kuri netikėtai nukrito į delnus. Lengviausia numesti. Nes degina rankas. O gal reikėtų svajoti atsargiau, nes svajonės turi galią pildytis?

P.S. Atsiprašau tų merginų ir moterų (ir kartais aš joms slapčia pavydžiu), kurios visuomet racionaliai mąsto, žino savo vertę ir todėl joms čia aprašytos problemos visiškai svetimos. Tam, kad galiausiai nuleistų savo auksinę kasą iš dramblio kaulo bokšto, jos priverčia savąjį karalaitį keliauti po nežinia kur ir kloti bokšto papėdėje raudonąsias gėleles... Aš jas nuoširdžiai gerbiu, ir kaip jau sakiau, slapčia pavydžiu. Jei jos sugalvotų įsteigti mokyklą, mielai užsirašyčiau į keletą pamokų - aš visai rimtai!

Nuotraukos: Flickr.com