Visokie dalykai apie miestą ir žmones

 

Prisipažinsiu - labai nenorėjau rašyti apie Niujorką nuniokojusį uraganą. Kai, atrodo, kiekvienas turi ką šia tema papasakoti,  o garsiausiai kalba tie, kurie rimtai nenukentėjo, man mažiausiai norėjosi papildyti pastarųjų gretas. Visgi šį rytą eidama į darbą bundančiomis Niujorko gatvėmis, supratau, kad nepavyks šios temos išvengti.

Gražų saulėtą rytą mačiau kaip ambicingas miestas, kurį gamtos stichija privertė nulenkti išdidžią galvą, pamažu atsitiesia ir atgauna savo įprastą veidą. Po pusės savaitės nebūdingos tylos, kažkas ir vėl skubėjo į darbą, pirko rytinę kavą, vedžiojo šunis, barėsi su taksi vairuotojais. Nejučia prisiminiau posakį, kurį taip dažnai su draugėmis viena kitai kartojome praėjusią vasarą: kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais. Neretai atrodo, kad nutikus kokiai asmeninei tragedijai, jau niekada nebebūsi tuo, kuo buvęs: nebemokėsi nuoširdžiai šypsotis, nebesijuoksi, kol paskaus pilvą, nebetikėsi žmonėmis ir jau tikrai niekada nebemylėsi visa širdimi...
 

Tačiau laikas eina (ir, pamenate, jis visada eina gerai?), ir net pats nustembi, kad vėl pradedi sapnuoti spalvotus sapnus, atgauni apetitą ir humoro jausmą, pastebi rudens šalnos nuauksintus klevus miesto parke. Prisimeni, kad ilgais rudens vakarais tau patinka skaityti ir žiūrėti nespalvotus filmus. Pajauti, kad vėl norisi įsisegti senovinę sagę į aksominio švarkelio atlapą. Ir jau visai didžiausiai savo nuostabai supranti, kad nejučia nusišypsai atgal tau šypseną dovanojusiam praeiviui gatvėje.

Šįryt skubant atsigaunančio miesto gatvėmis atrodė, kad jokio uragano nebuvo, kad televizija paprasčiausiai išgalvojo tragiškas istorijas. Kaip miestas, taip ir tu, šiek tiek pakentėjęs, susikaupi, atsitiesi ir vėl eini į priekį. Tarsi pabudęs iš blogo sapno ir tuoj pat jį pamiršęs. Tik šiek tiek pasikeitęs. Gal sustiprėjęs. Gal šiek tiek labiau suaugęs. Gal truputį atsargesnis. Gal pasimokęs iš klaidų. Nebeklausdamas savęs, kodėl. Suprasdamas, kad taip paprasčiausiai reikia. Nes, kaip dainavo F. Mercury, "show must go on"...

Galbūt būtent dėl šių paralelių, Niujorkas šįryt man tapo daug artimesnis nei iki šiol. Supratau, kad šio didelio miesto gatvės šiandien yra mano gatvės ir tai, ką išgyvenu, yra unikalu ir skirta būtent man. Kad kažką sužinočiau, atrasčiau iš naujo - apie save ir kitus. Kad ir toliau svajočiau. Ir vėl tikėčiau, kad (nepaisant frazės banalumo) gyvenimas yra labai gražus.

Photos: 1, 2, 3