Tikriausiai beviltiška bandyti suskaičiuoti, kiek bemiegių naktų praleidau galvodama apie tobulą meilę. Svajodama apie ją, ieškodama tinkamai ją galinčių apibūdinti būdvardžių. Norėjau, kad ji būtų brandi ir supratinga, teiktų ramybę ir saugumą, paguostų ir padrąsintų. Kartu - spinduliuotų aistra ir užaugintų sparnus siekti pačių ambicingiausių tikslų.
Tačiau labiausiai troškau meilės, kuri kasdienybei suteiktų pilnatvės pojūtį. Kad nešiojantis tą jausmą širdyje net ir pilkiausia sausio diena atrodytų tarsi aksominė vasaros popietė. Perfrazuojant žinomą Dr. Seuss posakį, laukiau tokios meilės, kai nesinori užmigti, nes realybė tampa gražesnė nei spalvoti sapnai.
Kartą pasidalinau savo mintimis ir lūkesčiais su geru bičiuliu. Jis šiek tiek linkęs į laisvalaikio filosofiją, tad entuziastingai ėmėsi užduoties surasti trumpiausią kelią tokios meilės link. Tuo labiau, kad jis pats tokio jausmo jau seniai ieškąs.
Paryčiais suradome abu tenkinantį atsakymą. Neverta švaistyti laiko ir tokios meilės ieškoti. Verčiau pačiam ją susikurti. Ir tai visiškai paprasta. Tarsi pasigaminti vakarienę. Svarbu tiksliai žinoti, kokio patiekalo nori, ir rinktis tik aukščiausios kokybės ingridientus. Tikrai, visiškai nesudėtinga.
Tarkime, jums (kaip ir man) norisi, kad meilėje jaustumėtės ramūs ir saugūs. Tokiu atveju rinkitės meilės objektą, už kurį būtumėte šiek tiek pranašesni. Visiškai nesvarbu, kurioje srityje. Galbūt jūsų pareigos atsakingesnės, o gal jūs tiesiog geriau mezgate kojines. Turite daugiau draugų, mokate daugiau kalbų, geriau vairuojate automobilį. Jūsų išrinktasis/-oji visuomet jaus poreikį pasistiebti iki jūsų, o jūs būsite gerbiamas (jei pasiseks, gal netgi dievinamas) ir, kas svarbu, visuomet labiau mylimas. O šitai jau tikrai padės jums santykyje jaustis ramiam ir saugiam. Bent jau ramesniam ir saugesniam tai tikrai. Ir, žinoma, viskas atvirkščiai, jei iš meilės tikitės, kad ji jus privers tobulėti. Tuomet sėkmės receptas - visa galva už jus "aukštesnis" partneris...
Jei norite mylėti karštai ir aistringai, nelaukite, kol kažkas tą karštį pakurstys. Žvelgiant iš filosofinės pusės, meilė yra visiškai individuali būsena. Tai, kaip žmogus myli, priklauso tik nuo subjekto, t.y. mylinčiojo. Tad, jei norite mylėti kažkaip ... (patys įrašykite tinkamiausią jums būdvardį), tai ir mylėkite. Nes objektas meilei reikalingas tik kaip kažkas, į ką ji nukreipiama. Kokybinės objekto savybės - rankų švelnumas, balso saldumas, plaukų tankumas ir pan. - tobulai meilei visiškai nesvarbios. Kitas žmogus šiuo atveju tik atlieka indo funkciją. Tu pats, tarsi vyną, "pagamini" savo meilės jausmą, o tuomet jau ieškai tuščio indo, į kurį tą brangų skystį galėtum supilti.
Džiaugiuosi, kad šios genialios teorijos nepasiūlėme kokiam intelektualiam savaitraščiui (nors svarstėme šią galimybę, prisipažinsiu). Būtume apsijuokę prieš 1640 rimtų leidinio skaitytojų. Nors ir įžvalgiai palyginome meilę su vynu, mudu su bičiuliu pamiršome vieną paprastą tiesą. Vynas gali būti vintažinis, pasižymėti sodria spalva ir nuostabiai subalansuotais taninais, skleistis prieš mus kompleksišku prinokusių gervuogių, dūmo ir karčiojo šokolado kvapu.. Tačiau paragauji - ir nieko negali sau padaryti - nepatinka, nors vyno vadovėlis primygtinai girtų šio vyno savybes.
Taip ir su meile. Žmogus patinka arba nepatinka. Nemėgstu žmonių jausmų gretinti su cheminėmis reakcijomis, bet visgi - ta reakcija tiesiog įvyksta arba neįvyksta. Čia kaip su tais mamų, senelių ir tetų peršamais jaunikiais. Taip, greičiausiai jie iš tiesų perspektyvūs teisininkai ar gydytojai rezidentai, bet širdis užsispiria ir niekaip nevirpa...
Ar galima tuomet teigti, kad meilė yra visiškai nuosavas jausmas? Kad gali jį kaip panorėjęs kontroliuoti? Kad jam visiškai nesvarbios tos mažos individualios detalės, skiriančios mus vienus nuo kitų? Pagalvojus, juk kiekvienas mūsų norime būti mylimi už tai, kokie esame, kaip darome/nedarome dalykus, kaip šypsomės akimis ar juokingai krutiname lūpas skaitydami. Už tai, kad mums kvepia jazminai, ir kad žinome, kur Paryžiuje nusipirkti pačių skaniausių croissant'ų.. Ar teisinga tuomet lyginti meilę su kažkuo, ką tiesiog gali kaip arbatą "perpilti" į gražesnį puodelį?
Aš iki šiol nežinau teisingų atsakymų. Tačiau gerai žinau, kad meilės neprisišauksi auksinės žuvelės pagalba. Ji ateina, kai mažiausiai to tikiesi. Kai jau būni nustojęs laukti. Meilė nežaidžia žaidimo "lydekai paliepus, man panorėjus", ji ne tik kad nepaklūsta tavo scenarijams, bet tarsi tyčia viską daro priešingai. Visai ne taip, kaip tikėtasi.
Tikriausiai todėl, ne, jis nepalietė mano peties gražia ranka ir nesušnibždėjo į ausį, kad ieškojo manęs visą gyvenimą (o juk tik taip turėjo prasidėti mano tobulos meilės istorija!). Jis tik šiltai nusišypsojo žmonių minioje, o paskui paklausė (neregėtas įžūlumas!), kur aš susiruošiau, kai pakilau nuo kėdės... Ir, taip, viskas visai ne laiku ir ne vietoje. Dabar tikrai nėra tinkamiausias metas ilgalaikiams santykiams. Man visai patiko galvoti, kad mano širdis šiame neteisingame pasaulyje yra vienišas medžiotojas.
Tačiau jis visą vakarą žiūrėjo į mane. Taip, kaip dar niekas niekada nebuvo žiūrėjęs. Sakysite, tai nesvarbu? Bet tai, kas svarbu, beveik niekada nebūna parašyta didžiulėmis auksinėmis raidėmis. Dažniausiai atvirkščiai. Todėl atsakymų šį kartą esu linkusi ieškoti visų tobulos meilės teorijų paraštėse.
Photos: Flickr.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą