Per vėlyvus savaitgalio pusryčius su draugėmis ir vėl diskutavome apie tobulus vyrus. Sutikite, neišsemiama tema. Visgi, pastebėjau, kad metams bėgant tobulo vyro savybių sąrašas pastebimai trumpėja. Šiandien jau galime sau atvirai pripažinti, kad galėtume gyventi ir be intelektualių diskusijų prieš miegą apie vyną, geriausiai tinkantį prie baltojo padažo. Ir nebe taip svarbu, ar jis turi senovinių knygų kolekciją ir pilną spintą nepriekaištingo kirpimo kostiumų. Dabar vis dažniau pasvajojame apie tokį vyrą, kuris suprastų vieną paprastą tiesą.
Moterys viską ir visada vertina per emocijų prizmę. Jos ne „yra“ - laimingos, sėkmingos, gražios – jos tokios „jaučiasi“. Ir tas jų „jautimasis“ priklauso nuo daugelio mažų dalykų, kartais visiškų smulkmenų, iš kurių jos nusprendžia, ar yra mylimos, vertinamos ir (labai svarbu) saugios.
Ne, mes nesitikime, kad vyras kas rytą po pagalve paliks iš popieriaus iškirptą širdelę su meilės eilėmis. Tačiau, jei jis du rytus iš eilės išskubės į darbą švelniai neapkabinęs ar nepasivargins paskambinti, kad vėluoja, mes pasijusime įskaudintos. Galime apsieiti be brangių dovanų, bet norime, kad mylimasis suprastų, jog nuotaikų kaita yra nepakeičiama mūsų būdo savybė. Ir tomis dienomis nesiveltų su mumis į konfliktą, o tiesiog supratingai nusišypsotų ir padarytų puodelį arbatos. Mes nelaukiame, kad vyras pareigingai kas valandą sakytų, kokios mes ypatingos, tačiau mums taip be galo svarbu, kad jis švelniai spusteltų mūsų pirštus pilname žmonių autobuse. Arba meiliai pabučiuotų į kaktą, kai kažkas nepasisekė darbe.
Tik nesuklyskite. Tai nėra viso labo keisti moteriški kaprizai itin paaštrėjantys prieš mėnulio pilnatį. Mes juos vadiname mažais rūpesčio ir švelnumo ženklais. Jie leidžia mums „jaustis“, kad esame savo vyrui tos vienintelės. Jie užglosto mūsų baimes, mūsų pavydą ir išgrynina mumyse pačius gražiausius jausmus, kuriuos, mainais už supratingumą, mes norime teikti savo mylimiesiems. Vyras, kuris tai supranta, valdo visraktį nuo moters širdies, nusprendėme.
Pusryčius baigėme kūrybinės vizualizacijos pratimu. Pabandėme įsivaizduoti, kaip tai turėtų atrodyti. Diena, kai „jaučiamės“ tobulai - nepaprastai mylimos ir ypatingos. Tačiau kad ir kaip stengiausi sugalvoti bent keletą naujų dalykų, niekas neatėjo į galvą. Bet nusišypsojau prisiminusi stiklinę morkų sulčių ir mielą raštelį ant šaldytuvo iš ryto. Imbiero sausainius ir kavos puodelį, užneštą į darbą lietingą popietę. Kruopščiai išrinktas tulpes, įteiktas šiaip sau, be jokios progos.
Pagalvojau, kad norėčiau išmokti tinkamai šiuos dėmesio ženklus branginti. Man atrodo, mes, moterys, kartais užsimirštame. Ir kaip ta senutė iš pasakos apie auksinę žuvelę pradedame norėti vis daugiau. Gavę dovanų kvietimą į tango pamokas, imame nervingai laukti žalsvai žydros dėžutės. Dar daugiau – pripratę prie konkrečios dėmesio išraiškos, puolame į isteriją, jei įprasta labo ryto žinutė taip ir neatkeliauja. Arba vietoje „brangiosios“, „mielosios“, „mylimosios“ staiga esame pradedamos vadinti vardu.
Tačiau juk arbata mums užplikoma į mylimiausią jo puodelį, kuris, žinome, naudojamas tik ypatingomis progomis. Ar tai nėra svarbiau, nei, tarkime, rožių žiedlapiais išbarstyta vonia? O matomiausioje vietoje ant spintelės paliktos pirštinės, kad nesušaltumėte žvarbią dieną, argi ne geriau už visas žinutes pasako, kad jums nereikia „jaustis“, jūs „esate“ – jam - ypatinga.
p.s. Ačiū T., kad ne tik "jaučiuosi", bet ir "esu".
Nuotraukos: 1 - via strawberry anarchy, 2 - via this is glamorous, 3 -via eclec chic, 4 - via this is glamorous
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą