Pamenate lapę iš „Mažojo princo“? Ta, kuri taip norėjo, kad ją kažkas prisijaukintų? Mes, moterys, kai pagalvoju, nuolat ieškome to, kuris mus prisijaukintų. To vienintelio, kuriam mes taip pat būtumėme vienintelės pasaulyje. Kad tikrai įsitikintumėme, ar jis yra TAS, vertas mūsų švelnumo ir pasiaukojimo, sugalvojame daugybę patikrinimų. Arba, jei norite, rungčių. Kurias jis turėtų įveikti kaip koks viduramžių riteris, kad laimėtų mūsų iškvėpintą pirštinę.
Bandydami kandidato kantrybę, pykstame dėl smulkmenų, neatsakinėjame į telefono skambučius, keliame emocines dramas ir tyčia būname užsiėmusios, kai jis kviečia romantiškos vakarienės. Viskas vardan tikrosios tiesos nustatymo. Nes tas tikrasis jokiu būdu neišsigąs nesibaigiančių išbandymų. Jis bus supratingas, kantrus, mylintis, pasiaukojantis ir įveiks visas kliūtis. O jas įveikęs, žinoma, romantiškai priklaups ant vieno kelio ir paprašys mūsų rankos. Apibendrinant, kad ir kokiomis emancipuotomis bebūtume ar besidėtumėme, giliai širdyje daugelis mūsų vis dar pasvajoja apie princus ant balto žirgo. Tuos, kurie atjos iš už jūrų marių mūsų išgelbėti.
Bandydami kandidato kantrybę, pykstame dėl smulkmenų, neatsakinėjame į telefono skambučius, keliame emocines dramas ir tyčia būname užsiėmusios, kai jis kviečia romantiškos vakarienės. Viskas vardan tikrosios tiesos nustatymo. Nes tas tikrasis jokiu būdu neišsigąs nesibaigiančių išbandymų. Jis bus supratingas, kantrus, mylintis, pasiaukojantis ir įveiks visas kliūtis. O jas įveikęs, žinoma, romantiškai priklaups ant vieno kelio ir paprašys mūsų rankos. Apibendrinant, kad ir kokiomis emancipuotomis bebūtume ar besidėtumėme, giliai širdyje daugelis mūsų vis dar pasvajoja apie princus ant balto žirgo. Tuos, kurie atjos iš už jūrų marių mūsų išgelbėti.
Vienas atsitiktinis pažįstamas, pamenu, išdėstė mudviem su drauge visą teoriją apie riterius ir moterų norą būti išgelbėtoms. Jis buvo griežtas. Riteriai žvilgančiais šarvais ir visokiausi ten princai ant balto žirgo neegzistuoja. Jie yra išnykusi rūšis. Vyrai nenori gelbėti moterų (kaip, beje, ir moterys vyrų). Vyrai ieško paprasto lengvo santykio, kuriame jaustųsi mylimi ir vertinami už tai, kokie yra, o ne kokie turėtų (dėl moterų) būti. Moterims, kurios jaučia poreikį būtų išgelbėtos, jis rekomenduotų kuo greičiau užsirašyti psichologo konsultacijai.
Mudvi su drauge tuoj pat puolėme prieštarauti šiai vyriškai logikai. Apkaltinome šiuolaikinius vyrus ištižimu ir visišku nenoru pasistengti dėl savo svajonės. Pertraukinėdamos viena kitą, išdėstėme nustėrusiam vaikinui viską, ką galvojame apie vyrų vartotojišką požiūrį į meilę ir kitus gilius jausmus, apie jų egoizmą ir nelankstumą, baimę priimti sudėtingus sprendimus. Būtent dėl šių priežasčių šiuolaikiniai vyrai veda „pilkas pelytes“, o ne drąsias, savimi pasitikinčias moteris, kurios žino savo vertę ir nori tokio vyro, kuris suprastų, kad dėl to verta pakovoti, reziumavome.
Šis pažįstamas taip ir liko atsitiktinis. Po mūsų žodžių tirados jis staiga prisiminė turįs skubų reikalą ir paknopstomis išbėgo iš kavinukės. Net skėtį paliko. Tąsyk su drauge pasijuokėme, kad gerokai jį išgąsdinome ir pasidžiaugėme, kad nesugaišome su tokiu menkysta viso vakaro. Visgi šiandien, praėjus po to pokalbio keliems metams, o minčių lentynose dulkant kelių nenusisekusių santykių bagažui, nebebūčiau šiuo klausimu tokia kategoriška.
Šiandien pritarčiau nuomonei, kad moterys, laukiančios riterių/gelbėtojų, mąsto ne visiškai teisinga linkme. Noras, kad sutiktas žmogus padėtų tau nugalėti savo baimes, silpnybes, melą, vaikišką užsispyrimą ir nepamatuotas ambicijas yra ne kas kita, bet bandymas perkelti atsakomybę už save ant kito žmogaus pečių. Dar daugiau - neretai bandome (galbūt nesąmoningai) priversti kitą pasijusti atsakingu už mūsų praeities nuoskaudas, apviltus lūkesčius ir apgavysčių skausmą. Galvojame, kad jau šitas tegul dirba ir stengiasi, kol vieną dieną galbūt nusipelnys „medalio“ – mūsų meilės.
Kitaip tariant, pačios būdamos netgi labai netobulos, svajojame apie vyrus, kurie būtų idealūs. Tokie, kokiomis mes pačios slapčia trokštame būti. Vietoje to, kad, kaip mokė vienos moteriškos knygos herojė, pasiraitoję rankoves išplautume savo minčių, sielos ir širdies užkaborius ir „išmestume šlamštą už borto“, mes ieškome ir laukiame vyro, kuris tuo už mus pasirūpintų arba bent jau su tuo taikstytųsi.
Žinoma, kiekviena mūsų turi pasirinkimą elgtis būtent taip. Kai kurioms netgi pasiseka ir išsekę nuo pastangų „riteriai“ griūva prieš jas ant kelių su už paskutinius pinigus nupirktu žiedeliu. Tačiau tuomet lapė iš „Mažojo princo“ čia niekuo dėta. Lapė kalbėjo visai apie kitus dalykus. „Užmegzti ryšius“, „prisijaukinti“, „pažinti“ – visiems šiems dalykams, kaip ir tango, reikia dviejų. O tam, kad realizuotųsi „dviese“, visgi reikia ištiesti ranką, o ne vienas kitam mėtyti pirštines.
Man patiko vieno neseniai sutikto žmogaus mintis. Kiekvienas mūsų - tarsi deimantas. Jis beveik niekada nebūna skaidrus ir ryškus. Kad jį paverstume spindinčiu brangakmeniu, reikia įdėti daug darbo jį šlifuojant ir šalinant nuosėdas. Tik skaidraus deimanto šviesa pritrauks kitą tokį patį ryškų ir švarų deimantą. O tada jau neabejotinai nutiks stebuklas, kurio mes visi paslapčia taip laukiame. Na, bent jau aš...
Photo: 1 - via City Lights 2 - via EclecChic 3,4 - via this is glamorous 5- via etsy 6
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą